Sociologai įrodė, kad teigiamos emocijos gerina gyvenimo kokybę ir veikia subjekto tikslus sprendimus. Įdomu, kad žmogaus elgsenos procesai vystėsi siekiant išlikti, o ne siekti gerovės kaip yra dabar.
Pasirodo, atliekant tyrimus nustatyta, kai žmogui kažkas patinka, dažnai jis nesugeba „įjungti“ savikontrolės ir veikti taip, kaip nori. O jei pavyksta gauti tai, kas patinka, laimė pasireiškia stebėtinai trumpai. Emociniai procesai yra centriniai davikliai į smegenis priimant sprendimus. Emocijos, kaip įrodė John`as Bargh`as, padeda automatizuoti sudėtingą elgesį. Tai rodo, kad žmogaus logika negali būti visiškai racionali kaip žmogus įpratęs sakyti – racionali logika.
Tai kas šiuolaikiniam žmogui – lietuviui, teigiamos emocijos? Vieniems – neprarasti darbo, kitiems – turėti pinigų nusipirkti duonos. O tokios nuotaikos, kaip pradžiuginti kitą, pakviesti į kiną, nusišypsoti – nebežinoma, praėjo, išskrido. Dabar reikia sugebėti neprarasti geros savijautos, bet ir sugebėti prisitaikyti prie skubančių tempų, prie informacinės technologijos, prie reformų ir keitimosi greičio. O ką daryti žmogui praradusiam darbą ar kuriam sumažintas atlyginimas iki skurdo ribos? Pasikarti? Džiaugtis? Badauti? Užsiimti visuomenine veikla? Kurti verslą? Manau, scenarijus – kurti savo verslą yra pats geriausias. Tai padėtų daugumai žmonių neprarasti geros nuotaikos, gerų emocijų, atsirastų viltis, užsimiršimas apie blogybes, kurių apstu lietuviškame gyvenime. Negali jų neprisiminti. Valstybė – tai tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti organizacija, turinti valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą. Valstybėje gyvenantiems galioja vienodi įstatymai, bet įstatymus leidžia valdžia ir jie neleidžia sau susimažinti pinigėlių tiek, kad jie skurstų. Valdžia arba finansų ministerijos klierikai nuspręs, kad reikia skolintis iš banko ir pasiskolins, o kad reiks dar ilgai mokėti ir mokėti paskolą, niekam neįdomu. Juk valdžia keičiasi, ateis kita – tegu sekanti ir susidoroja su tokiais klausimais. Kaip gerai, kai yra bendra, valdiška – tai nuo seno suprantama – sava. O kas nepasiims savojo gero? Kitaip yra ne valdžios žmogui. Jis pasiskolino iš banko ir turi galvos skausmą: kad greičiau atiduoti. Neatiduosi – prarasi turtą. O ką praras mūsų mielieji valdininkai, kai jie neatiduos skolos? Kur įstatymai, leidžiantys bausti valdininką. Tokio nėra, nes jie, valdžios atstovai (jie – ne žmonės) sau ir panašiems į save susikūrė įstatymus, ginančius juos nuo bet kokių negerovių. Nuo blogų emocijų?!
Kodėl lietuviai visiškai nesidžiaugia? Kodėl vis linksta galvos į vakarus? Gal ten geriau? Kokie veiksniai trukdo lietuviams būti stipriais, kūrybingais verslininkais, kūrybingais piliečiais? Trukdo įsišakniję etniškumo matmenys: skurdas, socialinė atskirtis. Sunkiai besiverčiantis pilietis gauna ne mažiau negu nustatyta riba negauti mažiau, o turtingas – jam ribų nėra, nors gyvena toje pačioje valstybėje. Kaip galima turtuoliui nustatyti „lubas“? Juk jis dirbo dieną naktį, mokėsi, vėliau pardavinėjo, kol užsidirbo savo kapšelį. Nors jis, kaip ir sunkiai besiverčiantis, pavyzdžiui, mokytojas, dėstytojas, gydytojas, gyvena valstybėje, kur galioja bendros nuostatos. Ar yra kas suskaičiavęs, ar atliekamas tyrimas (kaip tai mielai daroma prieš rinkimus) kiek žmonių išvaroma į gatves: kiek pedagogų, gydytojų liko be darbo, kiek dėstytojų po universitetų susijungimo išeis į gatves, kiek jaunų Lietuvos piliečių išvažiuoja mokytis į kitas šalis, kiek šeimų išvažiuoja ieškoti laimės? O gal niekam nereikia ir dar geriau, kai liks tik pilka masė, kurią lengviau skaldyti ir valdyti.
Jei į gatvę išvaromas gamykloje dirbęs pilietis, jam niekas išeitinių nemoka. Jei mokinys nori lankyti būrelį, jam reikia mokėti, jei nori gerais pažymiais baigti vidurinę – jis privalo samdyti repetitorių (dažnai tą patį mokytoją), nes mokytoja per pamokas „negali“ be pinigų atskleisti mokslo žinių paslapties. O lietuviškas etnosas, etniškumas pasireiškia per sąvoką – „man, bet ne tau“, per nesugebėjimą būti ne piktiems, per nesugebėjimą džiaugtis kitų pasiekimais, per nesugebėjimą dirbti visuomenės labui – žmogui. Kaip reikia pastebėti, žmonės yra reikalingi rinkimams arba valdžiai pasakyti: mes jums dirbame? Kam dirba, neaišku. Gal pinigams, gal ministerijoms, gal Seimui, gal sau.
Idėja: reiktų sukurti turtuoliams valstybę – be ribų, kurioje nebūtų apribojimų, įstatymų, policijos, reikalavimų – tiktai teritorija ir turtuoliai. Be tarnų, vergų ir dar kai ko. Būtų olia – lia kaip gerai.
Tai žmonės, kurie buvo iniciatoriai bendruomenių kūrime, jie turėtų būti pionieriai verslo pradėjime. Kad ir mažo, kad ir unikalaus, inovacinio. O seime turėtų priimti įstatymą, atleidžiantį besikuriantį verslininką nuo mokesčių 2 – 3 metus. Tada pradės klestėti nauji verslininkai, nauji gaminiai pasieks vartotoją, kurie nebūtinai turi būti parduodami, juk galima mainyti. Tada pradės klestėti naujos mažos įmonės, teikiančios paslaugas. Tada pradės žmogus atsigauti ir šypsotis. Tada bus gerovė – teigiamos emocijos. O gal žmogus ir nusijuoks. Verslo kūrimo pavyzdžiai. Vienas tokių galėtų būti sukurtas juoko klubas. Raseiniuose, bare atsidaro tam tikrą savaitės dieną juoko vakarėlis. Iš anksto kviečiama įvairūs komikai, anekdotų sakytojai, juokdariai. Vakarėlio metu jie pristatytų savo kūrybą, o visiems – gardaus juoko. Toks vakarėlis peraugtų į koncertinį vakarą, vėliau – televizija, nereikia įžymiosios Raseinių, galima sukurti savo internetinę televiziją ar įdėti medžiagą į jau veikiančią internetinę TV Lietuvoje, tik iniciatorių iš Raseinių. Dar prie šio verslo galėtų
Tai grįžkime prie gerovės. Kaip šiandien yra Lietuvoje.
Griežtai draudžiama dr. Daivos Šeškauskaitės paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Daiva Šeškauskaitė arba http://sargeliai.org/ kaip šaltinį.
http://sargeliai.org/ / Daiva Šeškauskaitė Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą http://sargeliai.org/