Kaip čia dabar nutiko? Kas turėtų dirbti žmonių labui?
VšĮ „Savanorių centro“ pradėta organizuoti ir Jungtinių Tautų organizacijos pripažinimą pelniusi Tarptautinė savanorių diena šiemet bus paminėta VšĮ „Savanorių centro“ organizuojamoje iškilmingoje „Auksinės širdies“ apdovanojimų teikimo ceremonijoje.
Savanorių centras sugalvojo labai gražų renginį - „Auksinė širdis“. „Auksinė širdis“– tai renginys, kuriuo siekiama pagerbti labiausiai nusipelniusius šalies savanorius, nevyriausybines organizacijas, bendruomenes, rengiamas jau ketvirtą kartą. „Auksinėmis širdimis“ pagerbs paprastus žmones, kurie yra čia ir nesigirdami dirba gerus darbus – jie nepavargsta gerų tikslų vedami. Organizatoriai kvietė aktyviai siūlyti savanorius, nusipelniusius gauti „Auksinę širdį“: „Nelikite abejingi ir įvertinkite savo kolegų indėlį į Jūsų organizaciją, bendruomenę, atsidėkokite jiems už jų rūpestį ir nuoširdų atsidavimą visuomenei! Kiekvienai organizacijai ar bendruomenei garbė tapti šių apdovanojimų laureate arba turėti Auksaširdį savo kolektyve!“
Kandidatus apdovanojimams, pretenduojantiems tapti valstybinės reikšmės projektu, buvo siūloma pagal šias nominacijas: 1. 2009 metų Auksinės širdies organizacija – nevyriausybinė organizacija, įtraukusi daugiausia savanorių, vykdanti pilietinę, socialinę, švietėjišką, kultūrinę veiklą arba savanoriškais pagrindais įgyvendinusi originaliausią projektą. 2. 2009 metų Auksinės širdies bendruomenė – vietos bendruomenė, savanoriškais pagrindais aktyviai vykdanti socialinę, kultūrinę, švietėjišką veiklą. 3. 2009 metų Kilnioji auksinė širdis – asmuo, aktyviai skleidžiantis savanorystės idėjas. 4. 2009 metų Pasaulio auksinė širdis – pagal įvairias tarptautines programas užsienyje savanoriavęs savanoris lietuvis ar Lietuvoje savanoriaujantis užsienietis. 5. 2009 metų Auksinė širdelė – nuo 14 iki 18 metų amžiaus savanoris už aktyvią savanorišką veiklą. 6. 2009 metų Jaunoji auksinė širdis – nuo 18 iki 30 metų amžiaus savanoris už aktyvią savanorišką veiklą. 7. 2009 metų Taurioji auksinė širdis – nuo 30 iki 60 metų amžiaus savanoris už aktyvią savanorišką veiklą. 8. 2009 metų Didžioji auksinė širdis – nuo 60 metų amžiaus savanoris už aktyvią savanorišką veiklą.
LNK televizija ir interneto portalas Delfi bei Savanorių centras sugalvojo pasiūlyti balsuoti už didžiausius mūsų šalies auksaširdžius, kurie metai iš metų savanoriškai daro gerus darbus. Delfi portale skelbiama: „lankytojų balsai bus susumuoti su LNK žiūrovų telefonu gautais balsais ir komisijos balsais. Delfi lankytojų balsai sudarys 25 procentai, LNK žiūrovų balsai telefonu – 25 procentus. „Auksinės širdies“ komisija turės 50 procentų balso teisės. Daugiausiai DELFI skaitytojų balsų surinkusiam nominatui atiteks DELFI įsteigtas „Tautos balso“ apdovanojimas. Jūsų išrinkti labiausiai nusipelnę savanoriai bus apdovanoti simbolinėmis „Auksinėmis širdimis“ iškilmingoje ceremonijoje vasario 7 dieną per LNK. Laureatai bus pagerbti specialiai šiems apdovanojimams sukurtomis „Auksinėmis širdimis“. Komisiją sudaro: pirmininkas žurnalistas Algimantas Čekuolis, žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas, kunigai Ričardas Doveika ir Tomas Šernas, „Ąžuoliuko“ choro vadovas Vytautas Miškinis, Vilniaus greitosios medicininės pagalbos ligoninės Priėmimo skyriaus vedėjas Michail Braverman, TV laidų – renginių vedėjas Rolandas Vilkončius, atlikėjas ir TV laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Sugalvota – padaryta: kiekvienai nominacijai buvo skiriamas tam tikras laikas – penkios šešios dienos. Nominacijai už „2009 metų Auksinės širdies bendruomenę" (vietos bendruomenę, savanoriškais pagrindais aktyviai vykdančią socialinę, kultūrinę, švietėjišką veiklą) ir „2009 metų Tauriąją auksinę širdį" (30-60 metų savanorį už aktyvią savanorišką veiklą) buvo kviečiama balsuoti iki sausio 18 dienos.
Taip jau išėjo, Sargelių bendruomenės centras pateko į nominantų „Auksinė širdis“ sąrašus. Buvo pasakyta, kad sausio 14 dieną bus galima balsuoti. Turbūt ir Delfi portale internetas genda, tad po pasaulio širdies nominacijos paskelbimo sausio 15 dieną atsirado „Auksinės širdies“ nominantai. Atsidariau rinkimų puslapį, radau mūsų į auksines širdis siūlomą centro nuotrauką ir paspaudžiau balsuoti. Kaip ir normaliuose rinkimuose, galvojau, leidžiama iš vieno kompiuterio vienas balsas. Atsidariau antrą kartą, žiūriu: leidžia dar kartą. Supratau, Delfi portalas žaidžia, prisirinks vadinamų skaitytojų balsų ir galės reikalauti pinigų už reklamą, taip padaugės skaitytojų. Supykau, bet ką darysi – žaidimas reikalauja žaidėjų: žaidžiame ir mes. Kaip geram žaidime, pavyzdžiui: Travian, Second life, kur žmogus virtualiame pasaulyje pasijunti kaip realiame: perki žemę, parduodi, siūlai savo akcijas, rengi pokylius, augini savo kariuomenę, eini kariauti, gaili savo karių, vėl juos augini, valgydini, apmokai, statai pasaulio stebuklą, prasigeri ir pan.
Prirašiau elektroninių laiškų, prispaudinėjau mobilų telefoną, išsiunčiau visiems pažįstamiems, draugams ir dar kažkam: balsuokite prašau. Mūsų tolimame Raseinių rajono pakraštyje internetą įsivedę penki nariai ir ne visi prie kompiuterio sėdi. Daug balsų nelauk. Karštligiškai puoliau prie kompiuterio, užguliau monitorių. Prasidėjo darbas, kad tik greičiau suspaudus, kad daugiau balsų gavus. Suveikė savieigos mechanizmas: dirbti kitiems, kad būtų geriau. Bet ar laimėti ir gauti laureato vardą yra dirbti kitiems? Tada atrodė: taip. Virė kunkuliavo, mirgėjo Delfi puslapiai, surinkome beveik 5000 balsų ir ramiai nuėjau miegoti – niekas neaplenks.
Kitą rytą balsuoti iš mano kompiuterio neišėjo. Kiti nominantai iš trijų – Naujininkų bendruomenė atsigavo, suprato principą ir perprato. Ir aplenkė mus. Tiesa, reikia neužmiršti, kai Naujininkų bendruomenėje narių yra 4000 ir gyvena daugiabučiuose, tai ir suprantama kaip greitai jie gali balsuoti.
Pergalė tolo, šviesos išsijungė, uždanga nusileido. Ir staiga Delfi portale balsai, buvę prieš kelias dienas subalsuoti – panaikinti. Sausio 18 dieną pradėta balsavimas iš naujo. O tai tau ir skrebučiai. Matyt, Delfi pamatę, kad balsai didėja žaibiškai su automatinės pelės greitų paspaudimų programa, anuliavo visus balsus. Ir įvedė tvarką: nuo sausio 18 dienos (atsiminkime, Delfi puslapyje skelbiama – balsuokite iki 18 dienos), leido balsuoti penkiolika kartų iš vieno kompiuterio. Pasirodė, žaidimas juokingas ir negražus. Pašlemėkiškas.
Čia kaip tikroje Lietuvoje – tikra geležinė Lietuva, kaip senovėje buvo geležinė karvė. Taip vadinosi karvė, kuri buvo auginama marčios ar sūnaus, o pienas duodamas tėvams, pas kuriuos gyvendavo sūnus ar duktė su šeima. Tai buvo nerašytas įstatymas ir taip turėdavo būti. Bet būdavo atvejų, kai sūnus ar marčia išvarydavo tėvus ubagauti. Analogiškas Delfi portalo atvejis mūsų Lietuvoje, kai leidžiami įstatymai. Viskas galima, visus įstatymus galima apeiti. Išleidžia įstatymą prieštaraujantį konstitucijai. Nesvarbu, kol suprantama, kad jis neteisingas, kad neatitinka konstitucijos, kol duodama konstitucijos teismui spręsti ar įstatymas teisingas, įsigaliojęs įstatymas veikia apie tris metus. O tada atsigaunama, o kaip čia buvo. Ir įstatymas panaikinamas, nors, aišku, visi puikiai žinojo, kad įstatymas buvo nekorektiškas, bet nei vienas nebuvo nubaustas, nes seimo narys nepaliečiamas. Istorija nutyli, kad lyg ir seimo narys turėtų žinoti konstituciją, bet įstatymo, reikalaujančio mokėti ir žinoti konstituciją ir juo labiau atsakyti už savo veiksmus, nėra. Tad, seimo narys nepakaltinamas, kaip ir kaltų nėra gyventojų pajamų mokesčio įstatymo leidėjams.
Grįžkime prie Delfi portalo. Pabarė ir Savanorių centras ir pamatė – netvarka ir oriai kaip mergina, vėjo pakeltu sijonu: apsidairė, sutvarkė sijoną, pagalvojo, kad niekas nieko nematė ir nuėjo toliau. Delfi ir toliau bus naujienų portalas su gausiais lankytojų komentarais ir video reportažais. Čia kažkokie rinkimai nieko nepablogins. Tačiau ateis kiti, ateis tie, kurie tikėjo Delfi portalu kaip stipriu ir galingu: stipriu, nes daug, galingu, nes gerai reklamuotas. Ateisiantys bus ne tik galingi, stiprūs, bet ir narsūs ir pikti arba išmintingi.
O nominacijų vakaras vyko sausio 24 dieną, LNK televizijoje. Transliuos LNK televizija vasario 7 dieną. Buvo paskelbti laureatai ir jiems įteiktos auksinės širdys. 2009 metų Auksinės širdies bendruomenė - Sargelių bendruomenės centras! Aišku, ne auksines, bet auksas ir pelenuose žiba. Kaip visuomeninis darbas. Savanoriškas darbas dažnai būna ir psichologinis, ir kūrybinis, ir neatsiperkantis. Gal linksma kai kažką dovanoji, tik tą minutę, kai gauni pinigų kitiems – vaikams, jų stovyklai, gyvuliams, technikai pirkti, kai duodi, o gauni tylą arba šypseną. Tai gerai, bet kartais žmonės šneka ir labai retai žmonės moka dėkoti, tiesiog patyli. Ne dėlto, kad nemokėtų dėkoti. Kartais iš kuklumo, kartais dėl nesusipratimo, kartais iš nemokėjimo. Bet niekas nepaklausia kaip tu tuos pinigus gavai, kiek tau reikėjo kalbėjimą, gražbyliavimą paversti įtaigiu žodžiu. O gal taip ir geriau.
Kaip su mūsų važiavimu į televiziją. Savanorių centro projektų vadovė Jurgita Margau pasakė, kad tai iškilmingas vakaras ir reikia atvykti su vakarinėmis suknelėmis. O jų Sargelių, o juo labiau Papušinio kaime nėra ir žmonėms kaip ir jų nereikia. Tai aš tuos kelis žmones, kurie gali važiuoti į šventinį vakarą turiu įkalbinėti ir įkalbėti, tiesiog sugalvoti kur sukneles gauti, kad būtų gerai. Kad važiuotume, jei jau lemta ten būti.
O kas pagalvoja: o kaip čia viskas vyksta? Kas šias nominacijas inicijuoja? Visa šia akcija labiausiai rūpinasi VšĮ „Savanorių centro“ kolektyvas: direktorė Nijolė Giedraitienė, administratorė Inga Valantiejūtė ir projektų vadovė Jurgita Margau. Jurgita visur važiavo, filmavo, kalbėjosi su žmonėmis, pajautė jų savanorišką pulsą. Bet ar žmonės, organizuodami prezentacinį renginį patys yra nepaprasti, turtuoliai, visa kuo pertekę? Kai aš paklausiau Jurgitos: ar jiems nebuvo šalta mūsų Sargelių bendruomenės centro patalpose ne itin sušilusiose patalpose, ji sakė, kad ne. Jie įpratę. Savanorių centras yra Vilniuje, Žvėryne, Moniuškos gatvėje, kur jų patalpose šalta, šalta sėdėti, rankos styra, kompiuteriai stringa. O pati Jurgita paprasta, kukli, nesiveržianti kam nors užbėgti už akių, tiesiog sunku pastebėti tarp kitų, nes ji per daug gera kaip ir savanoriškas darbas.
Mačiau filmą apie Terezę ir žiūrint vis nedavė ramybės mintis: kodėl ji padeda kitiems? Tikrai: kodėl padedam kitiems? Kad esame tarp žmonių ar kad be jų negalime? Ar kad jaučiame: būdami vieni, negalėtume būti žmonėmis, jais išlikti būtų sunku, jau vien tai, kad užmirštume kalbą, nes jau mokslininkų įrodyta, kad po kelių metų žmogui nešnekant, pradeda atrofuotis kalbėjimo aparatas. Kaip pasakoje „Apie bandelę“ močiutė atsikėlė ir žiūri: jos gryčios stogo nėra, vėjas nunešė. O kam pasiskųsi. Vėjui? Čia besielvartaujant ir valgyti užsinorėjo, o namelyje nieko nėra. Pradėjo pakampiuose ieškoti ir atrado bandelę. Jau norinti atsikąsti. Iš kur buvus nebuvus prisistatė katytė Rainė ir ji norinti ėsti, išalkusi, matai. Ką darys močiutė: ar taip, ar taip: – Žūsim, nors abi pasistiprinsim. Atlaužė pusę bandelės ir davė Rainei ir kitą pusę pati suvalgė.
Tokie žmonės padeda, nes negali nepadėti.
Griežtai draudžiama dr. Daivos Šeškauskaitės paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Daiva Šeškauskaitė arba http://sargeliai.org/ kaip šaltinį.
http://sargeliai.org/ / Daiva Šeškauskaitė Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą http://sargeliai.org/