Startseite

Aktuelles

Projekte

Natur

Tourismus

Publikationen

Kontakt

lt de en
Sargeliai e.V.

2010-02-09: Laimės siekimas

Mūsų gyvenimas sukasi aplink save, bet kad ir kaip norėtume, be žmonių pagalbos neišsiverčiame. Norime pabūti vieni, bėgame į nežinomą kraštą ar užmirštą girią, norime greičiau, skubame ir pakelyje įstringame molyje, išvažinėtų provėžų purve.

O taip norėjome vienatvės, o taip širdis norėjo džiaugsmo tyresio, o taip veržėsi į vienatvę. Deja, ieškome artimiausio vienkiemio, žmogaus, kuris gal čia yra, gal kas padės, gal patrauks? Kai žmogus padeda, ištraukia iš purvyno, pasijaučiame ne vieni, gal ne vienatvėje, bet ar tą akimirką būname laimingi? Ar įvertiname laimę būti su kitais? Taigi, gyvendami tarp žmonių turime jausti vienas kitą, ir padėti vienas kitam. Sociologai tvirtina, kad krizės laikotarpiu septyniasdešimt procentų žmonių serga nelaimės virusu. Jų ataskaitose pažymima, kad žmonės yra nelaimingi, nepatiria džiaugsmo, nesupranta kam ir kodėl gyventi. Pagrindinis prašymas atėjus į psichologijos kabinetą, šiuo metu yra: „Aš nelaimingas, padėkite man. Kaip man patirti laimę? Lietuvoje viskas baisu, žmonės pikti, neturiu darbo ir nerandu jo, nenoriu gyventi taip“.

Kiekvienas vis kitaip supranta laimę. Vienam tai ilgas gyvenimas laimėje, kitam – būti laimingu – tai turėti viską, ko širdis geidžia, kitam – ką nors apgauti, kitam – būti išskirtiniu. Aristotelis laimę vertino ne kaip asmens būseną, o apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, Epikūras nurodė teisingą gyvenimą be nerimo, puoselėjant dorybes, Platonas veikale „Valstybė“ rašė: rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją. Krikščionybės tradicijoje laimę galima pasiekti tik visomis pastangomis artėjant prie Dievo. Imanuelio Kanto supratimu žmogus turi tapti vertas laimės, o ne siekti būti laimingu. Džeremis Benthamas laimę apibrėžė kaip visuomeninį darbą, siekiant suteikti laimę kuo didesniam žmonių ratui. Rašytojas ir poetas Johanas Volfgangas Gėtė laimę tvirtino esant, jei žmogus yra laimingas kitų laime, tuomet žmogus iš tiesų gyvena. Džonas Stiuartas Milis apibūdino visų gerovę kaip gėrį visiems žmonėms. K. Jaspersas laimę traktavo kaip filosofinį gyvenimo būdą: pagalbą sau, meditaciją vienatvėje arba bendravimą su kitu. Antanas Maceina laimę analizavo kaip visumą – visko turėjimą, bet tai įmanoma tik amžinybėje, Juozas Grinius laimę apibrėžė žmogaus siekių įgyvendinimą. Reziumuojant didžiųjų pasaulio protų mintis išeitų, kad laimė pasiekiama dirbant kitiems, džiaugiantis kitų laime, dirbant darbus, puoselėjant dorybes, apskritai, dirbant, skleidžiant gėrį ir tik kelių filosofų lūpomis nuskamba laimės motyvas kaip asmeninis įsigilinimas į save, vienatvė ar visko turėjimas – nepasiekiamybė.

Tai kaip su ta laime. Dažniausiai girdimi aforizmai apie laimę: „Laimė į žvaigždes“ - būti įžymiu. Visi apie jus rašo ir kalba, gėrisi, apšneka ir sako, kad jis tikrai laimingas. Tai kiek iki tos laimės trūksta: tapti įžymiu, turėti daug pinigų, eiti pirktis, išleisti daug pinigų, puotauti ir būti laimingu? Pirktis? Gal ir neblogai? O gyvenimas mūsų gan įdomus. Paprastai informacija apie mūsų asmenį vadinama konfidenciali. Gal ir taip. Nors atsimename skandalą dėl informacijos nutekėjimo „Sodroje“. Kaip čia yra. Beveik visi turime įsigiję įvairiausių nuolaidų kortelių: „Norfos“, „Iki“, „Maximos“, „Lukoil“ ir t. t. Kaip pasakytume: „Kad tik pigiau, tas gyvenimas juk toks sudėtingas“. Prekybininkams taip pat geriau: apie mus jie žino daugiau nei pasų skyrius ar „Sodra“. Jie žino, ką mes perkame, kada perkame kavą, kada arbatą, su kuo bendraujame, kiek turime vaikų ir apie intymų mūsų gyvenimą. Jei visas nuolaidų korteles suvedus į bendrą žmogaus amplua, matytųsi, kada, kur ir kodėl mes būname ten, o ne ten. Jei ši sistema veiktų, verslo analitikai galėtų paskaičiuoti srautus ir kiek kokių prekių užsakyti tiksliai. Laimė, dar ši sistema ne taip įsišaknijusi. Nors kitose šalyse vadybininkai pagal nuolaidų kortelių sistemą pirkėjams bando įsiūlyti iš namų neišeinant pirkimosi būdą: pagal kortelės duomenis išrenkami dažniausiai perkami produktai ir pasiūloma pirkėjui atvežti į namus, taupant brangų žmonių laiką. Tai kaip su laime, kai visi viską apie mus žino? Tai gal greitai nereiks nei vardo pavardės, tik numerio kaip konclageriuose? Lietuvoje jau nedaug trūksta. Miestuose žmonės ne pavardes turi, o numerius: kai jums parašo laišką, tas asmuo randamas ne pagal vardą pavardę, o pagal buto numerį, nors paštininkui būtų patogiau rasti vardą ir pažinti žmogų. Ar ne būtų pagarba žmogui, jei prie užrakintų lauko durų skambučių rašytume ne numerius, o pavardes? Ar ne tai žmonių vardų pavardžių numeravimo pradžia? Ar tai nėra žmogaus laisvės ir orumo įžeidimas?

Buvo atliktas tyrimas siekiant sužinoti kaip laimingo žmogaus laimė pasiekia kitą žmogų, kiek tai persiduoda. Tyrėjai 20 metų sekė 5000 žmonių, kaip plinta laimingumas tarp artimus ryšius turinčių žmonių – draugų, sutuoktinių, kaimynų, brolių bei seserų. Tyrimas parodė, kad laimingumas gyvenant socialinėje terpėje tarp žmonių plinta geriau nei nelaimingumas.

Tad, mes galime rinktis: sėdėti rankas sudėjus ir žiūrėti pro langą, verkšlenti, kad neturime darbo, kad valdžia nesirūpina, kad niekas nesugeba sutvarkyti šiukšlių sistemos, kad žmogus galėtų šiukšles rūšiuoti, bet tada mokėtų mažiau, mes galime bartis, kad komunalinis nesutvarko plytelių ir mergina išsisuko koją. Kiek mes galime... galime atlikti ir be pinigų: bartis, pykti, muštis, padėti, džiaugtis, verkti iš laimės. Bet, mes galime savo noru eiti sutvarkyti savo kiemą, pasikviečiant kaimynus, nusikasti bendrai sniegą, surengiant sniego mūšį, pavasarį pasodinti ąžuolą, surengiant sodinimo šventę ir prie ąžuolo iškilmingai duoti priesaiką, mes galime įkurti riterių klubą, gamintis šarvus, kardus, inscenizuojant riterių kautynes hipodrome, mes galime suorganizuoti Raseinių viduramžių dienas, atsimenant senovę, Lietuvos šviesulį Maironį, kuris eitų gatvėmis, skaitydamas eiles, mes galime nusišypsoti kaimynui, užuot paburbėjus: „Netrukdyk“, mes galime savo senam priešui pasakyti: Labas ir paduoti ranką. Mes galime paimti besimėtančią šiukšlę, nors ją galime ir paspirti, mes galime suburti senelių klubą ir pakviesti senjorus pažaisti stalo žaidimus. Jie Jums pasakys: „Ačiū“. Tik neužmirškite, kad tai ir yra jūsų mūsų laimė.


Griežtai draudžiama dr. Daivos Šeškauskaitės paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Daiva Šeškauskaitė arba http://sargeliai.org/ kaip šaltinį.

http://sargeliai.org/ / Daiva Šeškauskaitė Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą http://sargeliai.org/

grįžti

29.11.2012 16:39 Uhr
© Sargeliai e.V., info@sargeliai.org