Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė. Žemdirbiui – tai didžiausia metinė žiemos šventė. Saulės grįžimas kaip tamsos nugalėjimas – naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų diena pradeda ilgėti. Saulės sugrįžimo metu buvo deginamas blukis – kelmas, simbolizuojantis senus metus ir su saule ateinančius naujus. Ugnis reiškė ritualo sakralumą. Eglę puošti pradėta XVI a. viduryje Vokietijoje, plito per Lenkiją, Rusiją, pasiekė ir Lietuvą. Eglė laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu, amžinai žaliuojančiu medžiu. Dar neseniai vietoje eglutės prie Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas. Eglutę puošdavo riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis. Tai vaisingumo ženklai, įžiebiantys meilę. Mūsų senoliai prisimena, kad per Kalėdas merginos ar vaikinai vieni kitiems dovanodavo riešutus.
Kalėdos – tai sena agrarinė šventė. Kalėdose buriama, norint sužinoti ateinančių metų orą, ateitį. Jei per Kalėdas miglota, sninga ar lyja, bus derlingi metai, bitės leis daug spiečių, o karvės duos daug pieno. Jei oras rytą giedras, gerai linai derės, bus geri metai. Jei Kalėdose braška, šaltis spigina, tai Velykos teška, šlapia. Jei Kalėdos baltos, tai Velykos šaltos. Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos, t. y. vis skolinsis.
Pirmą Kalėdų dieną visi būna namuose. Svarbu, kas sapnuota, nes Kalėdų nakties sapnai išsipildys. Iš rogių išvirtus, nori nenori tenka sniege pasivolioti, o sniegas — tai javų augimui būtina drėgmė. Kas nori visus metus švelnią odą turėti, Kalėdų rytą reikia gyvulius paglostyti. Per Kalėdas nereikia bartis – jei taip atsitiks – visus metus barsiesi! Kalėdos visiems: ir žmonėms, ir gyvuliams. Reikia savo augintinius gerai pavaišinti. Tai ir rankon eis, ir geri bus, ir karvės daug pieno duos. kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą.
Antrąją Kalėdų dieną eina ,,kalėdotojai“: ,,berneliai“, ,,šyvis“, ,,čigonas su čigone“, ,,meška“, ,,jautis“, ,,gervė“, ,,kazokai“, muzikantas, grupės vadovas, apsimovę raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešini botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu, vaikšto po kiemus šeimininkus pasveikinti, palinkėti jiems gerų ateinančių metų, gero derliaus, o už pasveikinimą reikia dovanas įteikti ir gerai pavaišinti. Su jais kartais eina Senis Kalėda, apsivilkęs išverstais vilnomis į viršų kailiniais, su ,,kupra“, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį, sakydamas: ,,Aš — Kalėda. Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą pilną skarbų – laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Mergaitėms nešu prausylų. ir baltų bielylų, kad būtų gražios“. Paskui Senį Kalėdą iš paskos sekant, susidaro ,,avinėlių“ būrys. Namuose senis Kalėda berdavo javus, aukodamas namų dvasioms, linkėdamas gero derliaus, vaikams dalindamas riešutus. Kalėda – tai protėvis, perteikiantis gyvųjų ir mirusiųjų amžino sąlyčio taškus. Kad linkėjimai išsipildytų senį Kalėdą reikia pavaišinti ar dovanų įteikti.
Griežtai draudžiama dr. Daivos Šeškauskaitės paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Daiva Šeškauskaitė arba http://sargeliai.org/ kaip šaltinį.
http://sargeliai.org/ / Daiva Šeškauskaitė Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą http://sargeliai.org/