Bendruomenės jau moka rašyti, susitvarkę beveik visi dalinai patalpas, kai kurie pradėję verslumą - bando mokytis amatus, stengiasi parduoti produkciją, važiuoja į muges, ir pan.
Problemos yra kelių krypčių: dėl visuomeninio darbo, veiklų pobūdžio, dėl finansų, dėl pasirenkamų vizijų.
Dėl pirmininkų, kurie pasitraukia iš postų, nes neišlaiko nesusipratimo, neišsiaiškinimo tarp žmonių ir nuolatinio visuomeninio sunkaus darbo, dėl pavydo, dėl nerimo. Bendruomenės kaip asociacijos turėtų gauti didesnį pasirinkimą kur aplikuoti - teikti projektus, nes vienintelis pragyvenimo šaltinis yra dotacijos, parama iš savivaldybių bei 2 procentai.
Kaip asociacijos bendruomenės turėtų "užsidirbti", bet klausimas kaip? Įdomu, kad bendruomenėms, kurios gyvena iš savo lėšų, sukurta pati sudėtingiausia buhalterinė apskaita, kas visiškai nesuprantama, kai nėra skirta pinigų nei pirmininkui, nei juo labiau buhalteriui. Apskritai, kai išgirsta verslo atstovas kaip "išgyvena" bendruomenės - jau nebesijuokia, o pasako: "O jūs ką, neturite ką veikti?"
Asociacijos neturi vizijos ir misijos ką jos turi veikti. Laikai, kai buvo tik renkamasi ir pasikalbama, praėjo, nes reali tikrovė bado akis: reikia užmokėti už elektrą, už patarnavimus ir kita. Tad, atėjo laikas, kai reikia veikti kaip asociacijoms, bet tam nėra paruošta valstybės strategija. Buvo "paleista" ar "nuleista" - jūs "būkit" bendruomenės, bet kaip ten būti, kaip egzistuoti, niekam nebuvo įdomu.
Ką galima keisti?
Galima viską palikti savieigai ir tegu toliau bendruomenės "dirba" savivaldybių naudai kaip už dyką tvarko bendruomenių namus, pasibūna...
Bendruomenės gali tapti savarankiškomis patariamąjį žodį tariančiomis: iš kiekvienos bendruomenės atstovas galėtų būti taryboje, švietimo, kultūros vykdomuose posėdžiuose. Bendruomenių atstovus galėtų kviestis ministerijos, nes tik jie geriausiai žino situaciją arti "žemės". Bendruomenės gali "kelti" sugriautą švietimo tinklą - vietoj paliktų mokyklų gali iškilti trečio amžiaus universitetai, nakvynės namai, smuklės, turizmo objektai, mokymams skirti namai. Bet tam turi būti skiriama parama bendruomenėms kaip visaverčiams verslo ar institucijų atstovams. Tai tiesiog turi būti skiriama, nes kas jei ne bendruomenių atstovai palaiko ir palaikys kaimą, kurį baigiama išnaikinti. Tai turi būti valstybės politika - padėti žmonėms, kurie stengiasi be pinigų, be uždarbio kelti Lietuvos žmonių gerovę.
Galima eiti kitų šalių keliu, kuriuos įdarbina bendruomenių atstovus ir šie dirba savo krašto ir rajono naudai švietimo, kultūros ir kitose srityse.
Galima sukurti bendruomenių fondą, kur susivienytų, susitiktų atstovai ir bendrai nuspręstų ką gali veikti, kokie ištekliai, kur galima gauti paramą, kokią rezoliuciją pateikti vyriausybei bei prezidentūrai, ministerijoms. Toks fondas turėtų skirstyti bendruomenėms skirtas lėšas.
Turint vieną medį galima jį sukapoti ir padalinti visiems, bet jei tas medis ne žilvitis - jis neaugs. Tačiau susitarus galima medį galima pasodinti ir jis teiks visiems džiaugsmą. O kai medis teiks džiaugsmą, žmogus gėrėsis ir norės gyventi, rodys savo vaikams, bus stiprus kaip medis. Išaugęs medis duos pavėsį augalams, vabzdžiams, žvėrims.