Visų pradžia – pats žmogus. Ką jis veikia, kaip jis tvarkosi aplink save ir kitus. Žmogaus požiūris į save ir kitus lyg uždaro žmogaus ir gamtos bendrą ratą ir prisideda prie visuomenės gyvenimo. Bet kas bus visuomenėje, kai liks tik žmogus? Koks bus žmogus, kai jis liks vienas žemėje? Kas bus, jei neliks gamtos, sintezės su ja?
Be medžių mūsų gyvenimas tampa sausas ir pilkas. Medžiai ir su jais vykstanti simbiozė liečia kiekvieną žmogų. Po medžiu žmogus jaučiasi saugus. Mes norime likti gamtos vaikai. Mes norime bendrauti su gamta. Mes norime mylėti gamtą. Tiek nedaug reikia – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų, kaip mena senas lietuviškas priežodis. Daugel Lietuvos miestų rekonstruoti parkai. Parko aikštės išklotos plytelėmis. Taip gražu. Ar miela sėdėti plytelėmis išklotoje aikštėje, kur neaugs nei vienas medis, kur nečiulbės paukščiai? Svarbu, nutarta ir turi būti įgyvendinta. Dažnai nutariam, surašom aktus, priimame sprendimus. Nesvarbu kokios pasekmės. Norisi papasakoti ir pasidalinti įspūdžiais kaip yra kitur, kur nėra mūsų ar kur mes užklystame. Yra toks miestas Darmstadt. Mieste gyvena apie 141000 gyventojų. 35 000 studentų mokosi technikos universitete TU Darmstadt, kuris įsteigtas 1877 m. Bene žaliausias miestas Vokietijoje. Nėra skvero, kur neaugtų medžių, krūmų. Pilietis, norintis savo kieme sodinti medžius, užpildo anketą ir gauna dovanų medį. Taip paprasta. Iš gerų pavyzdžių reikia mokytis. Raseinių aplinkoje, pavyzdžiui, Raseinių urėdija galėtų įsteigti tokią augalų bazę, kur kiekvienas norintis gautų medį. Kiekvienas miestas, miestelis, kaimelis turi savo įdomybių ar įžymybių, kuo gali džiaugtis ir pasigirti. Svarbiausia, pasirodyti visiems, mokėti išsireklamuoti. Jei reklamuojasi įmonė ar žmonės, tai turėtų matytis herbas – lūšis, gamtos lopinėlis ar įžymus pastatas. Aišku, galima reklamuoti bažnyčią arba savivaldybę, arba banką. Bet čia jau politika. Kur kaip ką reklamuoti – tai kiekvieno suinteresuotumas tai daryti. Bet apskritai, Lietuvos pilietis galėtų save sieti su herbu ir vėliava. Kaip amerikiečių filmuose beveik kiekviename kadre matysite vėliavą. O mes ar mėgstame pasakyti, kad mes – lietuviai, garbingi Lietuvos piliečiai! Darmstadte žmonės siejami su mokslo pasauliu. Jų reklama susijusi su molekulėmis, elektronika, mašinomis, lėktuvais. Taip pat mieste daugybė įvairių įžymių pastatų. Tai nepaprasti miesto kelrodžiai: santuokos bokštas, Luizen aikštė, rotušė, miško spiralė – gyvenamas kompleksas, pastatytas 1998-2000 metais F. Hundertwasser ir kiti. Santuokos bokštas arba vadinamas „Penkių pirštų bokštas“ – tai visas kompleksas santuokai įteisinti: bokštas, kur atliekama santuoka, parkas, Rusijos koplyčia, didelės parodų salės, daug privačių vilų pastatytų Jugendstil architektų, kurie gyveno Darmštate, kavinė. Parke auga klevai, pastatytos statulos, puošiančios aplinką. Šiuo statiniu norima pabrėžti kiek svarbu vyro ir moters sąjunga, šeima, vaikai. Tai miesto pažiba, dažnai lankoma turistų vieta. Santuokos bokštą pastatė Joseph Maria Olbrich. Rusijos koplyčia buvo pastatyta Rusijos carui Nikolajui II, kurio žmona Aleksandra gimė Darmstadt.
Prekinis ženklas žymi mūsų tapatybę, mūsų prekę ir mūsų gerovę. Kiekviena firma, įmonė gali reklamuoti save. Tik ar yra noras tai daryti. Darmstadt teko matyti kiekvieną dieną vis kitos įmonės prisistatymą gatvėje. Taip, gatvėje: prie universiteto, Luizen aikštėje, turgaus aikštėje, šiaip gatvėje. Prie universiteto atvykę Formulės automobilių montuotojai leido visiems norintiems išbandyti jėgas pakeičiant ratus. Kaip per Formulės lenktynes – greitai ir kokybiškai. Gatvėje priekaboje stovinti karvė simbolizuoja šviežią ir kokybišką pieną iš Land Milk firmos. Tai reklama. Bet nuostabi ir linksma, ir viliojanti.