Startseite

Aktuelles

Projekte

Natur

Tourismus

Publikationen

Kontakt

lt de en
Sargeliai e.V.

Lietuvis karys miegantis piliakalniuose!

Žmogus, turėdamas laisvės ir žodžio laisvę, turi ir privalo sakyti tiesą. Bet tiesa kaip M. K. Čiurlionio paveiksle – dega tol, kol dega, paskui užgęsta. Tai sakykime, žmogus gali turėti laisvę žodžiui. Dėl šių taurių posakių reikšmės daug lietuvių imigruoja į kitas patinkančias šalis.

Tai laisvas žmogus, gebantis kurti savo gerovę, gali pasisakyti apie matomas negeroves – tiesas. Vienas kovoje ne karys, bet kuris sugeba ir moka vadovauti – taip. Tai toks žmogus gali išsakyti opią problemą. Sakysim, dėl didėjančių šilumos, elektros kainų. Jei jis negali ar nepajėgus tai išsakyti (jei jis ne karys) – jungiasi į asociacijas, bendrijas, draugijas ir partijas, kurios šią opią tiesą išsako viešai. Beveik kiekviena partija savo programose išsako savo tikslus taip: „Skatiname politinio proceso skaidrumą“; „Už ateitį! Ryžtingai. Kartu. Su tikslu“. Gal ne be reikalo susikūrė Švedijos Piratų partija. Jei visi šie judėjimai nepadeda, partija kreipiasi į partijai pavaldžią valdžią – parlamentą, kuris sprendžia tokius klausimus. Praeina mėnuo, du, trys, keturi ir penki. Niekas nevyksta. Parlamentas negirdi. Partija tyli – užsiiminėja šūkiais, skelbimais apie geresnį rytojų, ieško savo partiečių, vaikšto po pobūvius. Žmogus su savo tiesa laukia. Laukia, laukia. Tada atsibunda karys. Lietuviškas karys. Seniai, seniai, miegojęs piliakalniuose, laukęs savo valandos. Jis buvo. Dabar pabudo. Tai ko mes laukiame? Ką mes sulauksime? Kada mes tapsime lietuviais? Ar išvykti, pakeisti savo tapatybę, pakeisti savo lietuviškumą, savo prigimtį yra išsigelbėjimas? Reikia kovoti, kovoti dėl savo tiesos, dėl savo laisvės. Kiekvienas gali išsakyti savo požiūrį į energetiką, šilumą, mokesčius ir jų didinimą. Jei valdžia nežino. Valdžia bijo kovotojų, bet bijo ir savęs.

Tauta gyva gimtąja kalba, istorija, šeimos papročiais ir gimtojo krašto tradicijomis. Mikalojus Daukša „Postilėje“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.” Tautos atmintis formuojasi kartu su dvasine tautos jėga. Tauta nuo seniausių laikų kovojo už savo laisvę, kuri apibrėžiama – tėvynė. Laisvės siekiai – gyventi nepriklausomoje saugioje tėvynėje vienybėje, jaukiuose namuose auginti vaikus laimingais tautos piliečiais, svetingai sugyvenant su kaimynais. Istorinė žmonijos patirtis perduoda kultūros dalį žmonėms, norintiems kurti savo tautos atmintį. Žmogus, praradęs ryšį su tautos atmintimi, su dvasiniu tautos pasauliu, praranda laisvę – tėvynę. Tėvynė – dvasinė, ekonominė, politinė asmenybės būtis savo kultūros aplinkoje. Suverenitetas priklauso tautai ir jai priklauso suvereno galia kurti nepriklausomą ir demokratinę valstybę, pažymima Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pripažindama suvereno galią tautai, Lietuvos Konstitucija nustatė nepriklausomos ir demokratinės valstybės funkciją – tarnauti žmonėms. Kultūringa politika – tai viešas interesas, vieningas susibūrimas dvasinėse, ekonominėse ir politinėse tėvynės ar gimtinės struktūrose, kuriant kūrybinį laisvės ir tradicijų politinį valdymą. Ar tautai rūpi šiuolaikinio žmogaus laisvės problema? Ar blogis yra gyventi gerai? Ar gėris yra palikti savo kraštą, savo vaikus, užmiršti savo kalbą, istoriją ir papročius? Ar pasiruošęs laisvės ištroškęs jaunas žmogus garbingai atstovauti tautą? Ką kiekvienas iš mūsų padarė gero savo tautai? Tenkinama savimeilė, kuri veda prie skyrybų, vienišo gyvenimo labirintų, nusikalstamumo ir korupcijos vingių. Vienišas žmogus gyvena šia diena laikiną savo būties gyvenimą, be tautos. Ar žinome nors kelis žmones, kurie nesusitepę slaptais sandoriais, slaptu tautos naikinimu. Liko tikėjimas žmogaus išminties, teisingumo, tvirtumo dorybėmis, kurios gali pakeisti savo ir kitų gyvenimus – būti laisvais piliečiais ir auginti savo tautos vaisių – kultūringą tautą tėvynėje. 1941 metais Bernardas Brazdžionis parašė eilėraštį „Šaukiu aš tautą“, kuris išliks aktualus visiems laikams: Šaukiu aš tautą, GPU užguitą ir blaškomą it rudenio lapus, į nauja vieškelį, į nauja buitį, kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs. Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies, kad tamsiame vidurnakty nežuvę pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt. Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, uždekit naują ugnį širdyse, vergams palikit vargo naktį klaikią! - šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia. Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės ir jūsų krikšto atgaila šviesia: stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! - šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.

grįžti

19.02.2014 00:08 Uhr
© Sargeliai e.V., info@sargeliai.org