Mokykla yra švietimo įstaiga, kurios pagrindinė veikla – formalusis ir neformalusis švietimas. Tai pagrindinė dabartinės Lietuvos Švietimo sistemos dalis. Valstybinė mokykla Lietuvoje turi teises ir pareigas: konkretizuoti ir adaptuoti ugdymo programas ir garantuoti jų kokybišką įgyvendinimą, vertinti žinių įsisavinimą ir atestuoti mokinius. Valstybė šiems tikslams suteikia mokyklai reikalingą aprūpinimą, nustato mokymosi krūvį. Taip skelbiama Laisvojoje lietuviškoje wikipedijoje.
O kaip yra iš tikrųjų. Ar valstybė suteikia mokyklai reikalingą aprūpinimą? Valstybė aprūpina mokyklas, bet jau seniai išleistas švietimo ministerijos įsakymas uždarinėti mokyklas ir jos jau uždarytos. Ir jų aprūpinti nebereikia. O krepšeliais einama tik uogauti. Matyt, švietimo ministerijos sukurta krepšelių sistema prirenka krepšelį žinių. Valstybė aprūpina socialiai remtinus mokinius ar socialiai remiamas tėvus ir jų vaikams nereikia mokėti už maistą. O tai vadinasi – valstybė suteikia mokyklai reikalingą aprūpinimą. Bet kaip tai veikia viduje. Sudarytos dvi grupės: socialiai remtiniems, kurie nemoka už maistą ir neremtiniems, kurie moka patys už maistą. Šios dvi mokinių grupės atskiriamos, t. y. vieniems duodama pusryčiai ir pietūs – remtiniems ir duodama tik antras patiekalas be gėrimo – neremtiniems. Taip pat šioms dviems grupėms pietūs patiekiami atskirai. Čia neaišku, kas inicijuoja tokią atskirtį: ar valstybė, ar švietimo ministerija, ar savivaldybės švietimo skyrius, ar švietimo centrai, ar mokykla, ar maistą tiekianti įmonė. Gal kas nežinojote, kad jau seniai mokyklose uždrausta jų virtuvėse gaminti maistą. Dėl veterinarijos, dėl individualių interesų, dėl bendros viešosios tvarkos, paskelbtos švietimo įvairių įstaigėlių. Tai kiek tokių tvarkytojų „stovi“ virš mokinio, virš mokyklos kaip maitvanagiai ir laukia kada ta mokykla nusibaigs. Toks „aprūpinimas“ formuoja vaikų socialinę atskirtį, kelia vaikų, paauglių psichologinę įtampą. Jau nuo mokyklos laikų vaikas patiria psichologinį stresą, kuris pasikartoja laikant valstybinius egzaminus ir studijuojant universitete ar kolegijoje. Ar valstybinė mokykla Lietuvoje gali ir turi teisę konkretizuoti ir adaptuoti ugdymo programas? Galime sutikti, kad mokykla gali garantuoti jų kokybišką įgyvendinimą, vertinti žinių įsisavinimą ir atestuoti mokinius. Bet ar nori? Mokykloje mokytojas neprivalo paaiškinti mokiniams – jis/ji aiškina, o jau mokinio kompetencija suprasti ar ne. Jei nesupratai – samdykis repetitorių. Nors repetitoriumi dirbs tas pats mokytojas, bet jis dirbs „kaip už tėvynę“, jis paaiškins ir pasakys tai, ko nepasakoma ar negalima pasakyti per pamokas, nes niekas tada neis pas repetitorius. Kodėl mokytojas negali paaiškinti per pamokas? Nes jam reikia valgyti, o gal uždirbti pinigų, o gal ne iš gero gyvenimo reikia pinigų. Kodėl repetitorius paaiškina ir išmoko net patį „niekam tikusį mokinį? Atsakymas tas pats: repetitoriui reikia gyventi. Apie tėvus niekas neklausia, nes jiems nereikia uždirbti pinigų, jiems nereikia eiti į darbą, jiems niekas neduoda taip sau pinigų, jei nedirbi tokioje lietuviškos sistemos dalyje, kur gali „išplėšti“ ar „įsisavinti“ kitų pinigus. Tėvai turi susirūpinti savo vaikų ateitimi, nes jie turi mokytis ir mokytis gerai. O, tėveliai, neužmirškite, jūsų atžala turi įstoti į universitetą. Kelias ne rožėmis klotas. Šią intriguojančią sistemą kuria pati švietimo mašina kartu su mokytojais. Patys mokytojai sako: „Tėveliai, samdykite repetitorių, kitaip Jūsų atžala neišlaikys valstybinių egzaminų“. Bet lietuvišką sistemą „apeis“ kitos, kitų šalių geresnės švietimo sistemos. Jau mokiniai, studentai šnekasi, kad jie atradę internete, kitiems pasakę studentai, kad yra Danijoje, Švedijoje, Šveicarijoje aukštosios mokyklos, kurios priima studentus po vienuolikos klasių. Jiems nereikia vidurinės mokyklos baigimo atestato: jiems reikia žinių ir lietuviškų protų. Nelengva šiais sunkiais laikais pagalvoti apie privačias mokyklas, bet ateis laikas, kai tėvams nebus kitos išeities, kai mokykla, papildomi mokytojai kainuos tiek, kad nepajėgsi leisti vaiką į mokyklą. Tuomet greičiau susiformuos nuotolinio mokymo mokykla – mokymasis savarankiškai internetu parsisiunčiant uždavinius, o vėliau kontrolinius ir egzaminus išlaikant internetu paskelbus datą ir laiką. Tokia mokykla gan efektyvi, nes nekainuotų mokytojas, valytoja, sekretorė, kūrikas ir t. t. Tėvai susimokėtų mokytojui, kuris sutiktų ištaisyti kontrolinį darbą ar egzaminą. Tai turėtų teisę visi turintys pedagoginį tam tikros specialybės išsilavinimą. O gal ir patys tėvai. Juk dabar tėvai praleidžia nemažai laiko prie knygų, kad jų vaikas išmoktų, nors tai mokyklos pareiga. Dar viena sistema įsigalios. Buvusių guvernančių. Verslininkai, apsisprendę vaikui samdyti ne repetitorių ir mokėti už knygas, už šimtus pratybų sąsiuvinius, už antrą patiekalą, o galintys savo vaikus leisti į privačią mokyklą, gali sugalvoti visa tai paversti realiu tikru mokymu – samdyti gerai savo dalyką išmanančius mokytojus. O susitarę verslininkai gali ir keli savo vaikams samdyti mokytojus. Vis pigiau. O istoriją atsimenant, mokyklos egzistavo senovės Graikijoje, senovės Indijoje ir senovės Kinijoje. Bizantijoje kariškiai paprastai turėjo bent pradinį išsilavinimą. Apsišvietę piliečiai buvo būtini. Islamo šalyse pirmiausia mokykla buvo neatsieta nuo mečetės, vėliau tapo nepriklausoma. Šiuo metu islamo mokykla šioje sistemoje vaidina uždaros valstybės vaidmenį: čia ir mečetė, ir valgykla, kur gauna nemokamą maitinimą, ir nemokama sveikatos priežiūra ir ir kartais apgyvendinama. Viduramžiais Europoje pagrindinis mokyklų tikslas buvo mokyti lotynų kalbos. Jungtinėse Valstijose ilgai išliko mokyklos, kuriose vienas mokytojas mokė iki septynių klasių berniukus ir mergaites. Nuo 1920 m. buvo pradėta transportavimo sistema, kuri veikia ir dabar. Mokiniai į didesnes mokyklas vežiojami. Tokia tvarka norėta pritaikyti Lietuvoje, nors neįsigilinus į JAV privalumus ir trūkumus, į jų geografinę padėtį ir mokymo būdą. Prieš uždarant kaimo mokyklas buvo garsiai reiškiama „tiesa“, kad vaikai bus vežiojami į rajono centrą ir atgal, kad mokiniams mokytis didelėje mokykloje yra labai gerai, kad įgys daug daugiau žinių. Apie vaiko psichologiją, fiziologiją, jo asmeninį gyvenimą niekas nekalbėjo, tyrimų niekas neatliko, niekas nepaskaičiavo ar tikrai verta taip daryti, ar tikrai pinigai atsveria taip brangiai ne pinigais kainuojantį vaiką. Geltonieji mokyklų autobusiukai vežioja nuo vieno kaimo iki kito, bet negalvojama, kad vaikas po metų dvejų vėl turės keisti mokyklą ir turės važiuoti ne į šalia esančią, o į rajono centrą ar didmiestį. Dar vienas įdomus užsilikęs reliktas dėl relikto. Kažkas sugalvojo pakeisti pažymių vertinimo skalę, nes gal pasirodė ne moderniška, o gal ne per daug socialistiška. Taip nuo penkių balų sistemos buvo pereita prie dešimties. Ir kas išėjo. Dešimtainėje sistemoje neliko vieneto, dvejeto, trejeto ir ketverto, nes jie neįvertinami, nekaitomi už pažymį. Tai jie ir liko niekas. Tad, liko penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni ir dešimt. Šeši pažymiai. Tai kam reikėjo keisti? Kuo blogai penkių skaičių pažymių tvarka? Gal nuo penkių ar šešių toliau matosi ir geriau girdisi! Atsigaus Lietuva kaip iš feniksas iš pelenų. Ji gali. Tik reikia norėti ir tikėti, o tada – dirbti kaip sau.