Noras duoti! Noras padėti! Džiaugsmas gauti! Dalintis tuo, ką turi! Duoti tai - ką gali!
Kas tai? Savanorystė tampa įprastu reiškiniu, gebančiu suartinti žmones, padėti vieni kitiems. Vieni padeda, kiti - tik apkalba, vieni nori padėti, kiti - pavydi. Sako, jei padeda - dėkingumo nelauk.
Norint padėti kitiems reikia turėti kuo padėti. Dažnai atsitinka: žmogus padeda kitam žmogui, o jis nevertina ir padedančiam kenkia, pavydi, juokiasi iš jo, nori dar daugiau, neįvertina ir šmeižia, apkalba.
Niekas savaime nesidaro, kaip kai kas mano. Savanoris taip pat turi gauti tai, ką nori duoti kitam. Įdomiausia, kai sako, kad kodėl padedantis savanoris tai daro? Atsakymas paprastas: todėl, kad apsimoka, kad iš to kažką gauna???
Žmonių vertinimai visada yra vienareikšmiški, pagal savo kepurę, pagal savo mąstymą, pagal sugebėjimą būti geram. Reikia paklausti visų smerkiančių ir nenorinčių padėti kitam. O ką jūs padarėte gyvenime, kad kitam būtų lengviau? Ar jūs pajudinote nors vieną pirštą, kad jūsų draugui, pažįstamam būtų geriau? Ar nors vieną kartą paklausėte savo sunkiai gyvenančio draugo - ar tau galiu kuo padėti? Ar padėjote sunkiai sergančiai močiutei, seneliui?
Nors klausimas įdomus. Kodėl padedame vienas kitam? Juk išlikimo dėsnis koreguoja mūsų gyvenimus, vienas iškrito ir lyg vietos kitam daugiau???
Padedantis žmogus supranta, kad pagalba gali duoti labai daug. Pagalba padeda atrasti džiaugsmą, meilę, laimę. Pagalba kitam padeda sušildyti širdis, palikti šypseną veide. Pagalba kitam gali pakeisti įsitvirtinusius dėsnius, gali pakeisti požiūrį, netgi gyvenimą. Ir dar. Padėjimas, pagalba gali išgelbėti kito žmogaus ar gyvūno, būtybės gyvenimą! Ypač padėjimas vaikams, kurie dar nieko neturi ir neturi gyvenimo ir turto naštos ant pečių. Pagalba vaikams yra didžiulė, nors galima teigti: ar jie supras? Gavęs nors dalelę džiaugsmo vaikas bus geresnis, supratingesnis.
Įsivaizduokite. Žmogus turtėja, didėja jo žemės plotai, didėja jo valdžia, gerėja jo finansinė padėtis. Jis lėbauja, neapkenčia jam neįtinkančių, juos naikina. Ir taip tęsiasi, tęsiasi, kol ... žmogus lieka vienas. Bet turtingas, galingas. ir tada ateina baimė. Ji sėlina lėtai, iš pradžių jis jos nenori pripažinti. Tačiau vienišo žmogaus baimė būti vienam nužudo turtingą ir galingą žmogų.
Kai žmogus duoda, tai ne tik gali kažką duoti, bet ir jaučia pasaulio pulsą, jaučia vis kerojančio kapitalizmo ištakas, daigus ir pasekmes. Įprastas reiškinys, turtuoliai - lobsta, o vargšai - skursta ir dar labiau klimsta į skurdo liūną. Nemanau, kad tai normalu.
Duodantis ir gelbėjantis žmogus pirmiausia yra žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, suprantantis apie esybę ir gyvenimą joje. Pasaulyje žmogus gyvena ne vienas. Aplink jį viską imanti ir globojanti žemė, kuri gyva. Padedantis kitiems žmogus supranta ir įžvelgia gyvenimo darnos ir harmonijos taisyklę - gimimo ir mirties amžinybę - spiralinį sukimąsi išlikimo ir susinaikinimo link. Laikinas buvimas žemėje leidžia pajusti žmogaus, gamtos ir visų gyvų būtybių darną ir norą išlikti.
Padėti kitiems ir kurti gerus nepaprastus darbus!