Dr. Daivos Šeškauskaitės laikraštis

Dr. Daiva Šeškauskaitė, etnologė

Rasų šventė!

Rasos/ų šventė - tai žmonių susiliejimo su gamta ir saulės, gamtos pagerbimo šventė, tai žydėjimo, kupėjimo, Rasos/ų šventė, tai meilės įsiliepsnojimo šventė, tai vienas kito supratimo šventė, tai raganų šėlsmo šventė, tai trumpiausia metų naktis, tai senovinė šienapjūtės pradėjimo šventė. Iki pat Saulės patekėjimo gerų norų, pakilia nuotaika, šventės dalyvių bendru sutarimu sukursime sau nuostabią Rasos šventę.

Jaunimo (ne)darbo problema: iniciatyvos ir siekimas jų įgyvendinimo

Visada reikia pozityviai pažvelgti į pasakymą: susirasti darbą. Kompleksiškas sprendimas. Verslumo mokytis reikia nuo jaunų dienų. Verslininkai turėtų būti motyvuoti ir suinteresuoti priimti praktikantus. Patys jaunuoliai turėtų nesnausti: kurti savo verslą ar ieškoti analogiškų sprendimų. Savanoriavimas, visuomeniškumas duoda darbo vaisius. Dirbant ir padedant galima susikurti darbo vietą.

Noras duoti! Noras padėti! Džiaugsmas gauti! Dalintis tuo, ką turi! Duoti tai - ką gali!

Kas tai? Savanorystė tampa įprastu reiškiniu, gebančiu suartinti žmones, padėti vieni kitiems. Vieni padeda, kiti - tik apkalba, vieni nori padėti, kiti - pavydi. Sako, jei padeda - dėkingumo nelauk.

Pokalbis su dr. Daiva Šeškauskaite

Sargelių b. centras - tai organizacija, vienijanti atskirų kaimų žmones, norinčius padėti vienas kitam. Aišku, daugiausia tenka vadovui, nes veikla atsiremia į pinigus. Neturi pinigų, negali patenkinti mažiausio poreikio - užsimokėti už elektrą, komunalines paslaugas. Taip ratas sukasi. Reikia rašyti projektus, kad organizacija išgyventų kaip vienetas. Sargeliai yra pavadinimas mažo kaimo, kuris yra Raseinių ir Ukmergės r.! Mes esame Raseinių r.

Islandija - avių, visur veikiančio interneto ir vulkanų šalis!!!

Islandijoje yra vienas nuostabus dalykas, kad visur veikia internetas, jie sako ir kalnuose. Buvome kalnuose prie krioklio, ten veikė mobilus ir internetas.

Kaip lengva pasakyti ir padaryti. Šaudykite! Dar galima būtų pridurti: šaudykite ir džiaukitės laimikiu! Mes nepaprasti! Mes žmonės! Mes dideli! Mes patys protingiausi pasaulyje! Lietuviai, gavę leidimus šaudyti šernus pabiro po Lietuvos miškus. Vieni tai daro dėl draugystės žvėrims. O kuriam nepatinka valgyti žvėrieną? Kiti - iš smalsumo? Dar kiti - dėl grobuoniškumo!

Mokykla yra švietimo įstaiga, kurios pagrindinė veikla – formalusis ir neformalusis švietimas. Tai pagrindinė dabartinės Lietuvos Švietimo sistemos dalis. Valstybinė mokykla Lietuvoje turi teises ir pareigas: konkretizuoti ir adaptuoti ugdymo programas ir garantuoti jų kokybišką įgyvendinimą, vertinti žinių įsisavinimą ir atestuoti mokinius. Valstybė šiems tikslams suteikia mokyklai reikalingą aprūpinimą, nustato mokymosi krūvį. Taip skelbiama Laisvojoje lietuviškoje wikipedijoje.

Žmogus, turėdamas laisvės ir žodžio laisvę, turi ir privalo sakyti tiesą. Bet tiesa kaip M. K. Čiurlionio paveiksle – dega tol, kol dega, paskui užgęsta. Tai sakykime, žmogus gali turėti laisvę žodžiui. Dėl šių taurių posakių reikšmės daug lietuvių imigruoja į kitas patinkančias šalis.

Visų pradžia – pats žmogus. Ką jis veikia, kaip jis tvarkosi aplink save ir kitus. Žmogaus požiūris į save ir kitus lyg uždaro žmogaus ir gamtos bendrą ratą ir prisideda prie visuomenės gyvenimo. Bet kas bus visuomenėje, kai liks tik žmogus? Koks bus žmogus, kai jis liks vienas žemėje? Kas bus, jei neliks gamtos, sintezės su ja?

Žmogus pats kuria vertybes. Jos gali būti didelės ir mažos, abstrakčios, universalios ir individualios, amžinos ir laikinos ir pastovios. Abstrakčios vertybės gali būti asmeninės, kaip antai galimybių realizavimas, prestižas, garbė, valdžia, įtaka bei socialinės vertybės – socialinis gerbūvis, socialinė lygybė. Individualios vertybės suformuoja individui ar visuomenei būdingą vertybių sistemą.

Bendruomenės jau moka rašyti, susitvarkę beveik visi dalinai patalpas, kai kurie pradėję verslumą - bando mokytis amatus, stengiasi parduoti produkciją, važiuoja į muges, ir pan.

Problemos yra kelių krypčių: dėl visuomeninio darbo, veiklų pobūdžio, dėl finansų, dėl pasirenkamų vizijų.

Visais laikais žmones domino ateitis - kokia ji? Kas manęs laukia? Koks bus mano vyras? Kokia mano jaunystė? Kokia mano senatvė? Klausimai, kurie neduoda ramybės gimus kūdikiui, auginant mažą vaiką, patyrus pirmus meilės potyrius ar nerandant sau poros. Kas tie burtai? Ar jie svarbūs mūsų gyvenime? Ar jie kažką reiškia?

Senovėje dažniau buvo buriamasi ilgais rudens - žiemos vakarais, nes tuomet ilgesni vakarai, daugiau tamsos, o su tamsa ateina nežinomybės, nerimo, baimės ir tuo pačiu vilties, jausmai.

Nėra laiko sėdėti sudėjus rankas. Reikia judėti į priekį, aukštai iškėlus rankas. Niekas nelaukia. Jei tave tryps - atsikelk, jei tave muš - duok atgal, oi, ne, - pabėk, jei gali, bet pabėk kaip didvyris, kuris stovėjo paskutinis kovoje, bet bėgo, nes norėjo paskelbti visiems kitiems apie būsimą tautos laisvę. O kas ta laisvė, - paklausė praeivis. Tai mūsų, tautos šauksmas būti, būti pasirengusiems ir vienytis kartu, drauge, būti, nepykti, nepavydėti. Pavydas - tautos priešas, o ne priešai iš kitos šalies

Kadangi gyvename progresinio laiko epochoje, tai ir laisvalaikis vadinamas laiko fondu. Tapome darbocholikais, nors mūsų protėviai dirbdavo dar daugiau ir sunkiau. Tad kaip čia išeina, kad mes nespėjame dirbti ir nespėjame ilsėtis? Viena pagrindinių mūsų senolių taisyklių buvo ramybė ir laiką reliatyviai sulėtinti, kurios šiais laikais mažai kas turi. Tuomet visai kitas supratimas ir požiūris į darbą ir poilsį. Sakysim, moteris ausdama, siuvinėdama, vyrai jodami, skobdami, žuvaudami, jausdavo kitą gyvenimo ritmą, kitą pulsą. Šiuolaikiniame pasaulyje mes itin skiriame laisvą ir užimtą laiką, kai seniau tai buvo vientisas visavertis gyvenimas, jo tėkmė ir laiko sąvoka asocijavosi su svarbesniais įvykiais.

Vasara įpusėjo. Gamtoje gyvenimas, rodos, verda. Pievos pritvinkusios saldaus lipikų, čiobrelių, jonažolių žiedų kvapo, o saulės įkaitintose pamiškėse žemėn krenta persirpusios avietės. Pats įkarštis ir jauniesiems gamtos tyrinėtojams - tiek daug visko reikia pamatyti, sužinoti, išgirsti. Tad pirmąją liepos savaitę jaunieji gamtos bičiuliai rinkosi į Sargelių bendruomenės centro organizuojamą keturių dienų kūrybinę aplinkosauginę stovyklą „Plazdanti pievų dvasia“.

M. Pretorijus (XVII a. pabaiga) pažymi, kad Mažojoje Lietuvoje prieš Kūčias lietuviai maudosi pirtyje, kad avys vestų baltus ėriukus. Nuo seno lietuviai prie Kūčių stalo renkasi patekėjus vakarinei žvaigždei. Kūčių vakarienę valgo visi šeimos nariai. Tai šeimos santarvė. Jei šeimos nario nebėra – dedama stiklinė ar lėkštė. Seniau Kūčias pradėdavo valgyti laužant duonos riekę ir visiems ragaujant kūčią – iš įvairių daigintų ar išvirtų javų košę, atmieštą medumi. Laimė ateis į namus, Kūčių vakariene pavaišinus svetimą žmogų ar neturintį ką valgyti. Per Kūčias būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinančiais metais būtų visa ko. Kūčių valgiai paliekami ant stalo, naktį kūčiavoti ateinančioms mirusių šeimos narių vėlėms. Per Kalėdas keliamasi anksti ryte pažiūrėti kūčių stalą ar neparagauti kūčių valgiai. Po staltiese gulėjusį šieną reikia išdalinti gyvuliams, tai „gerai eis rankon“.

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė. Žemdirbiui – tai didžiausia metinė žiemos šventė. Saulės grįžimas kaip tamsos nugalėjimas – naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų diena pradeda ilgėti. Saulės sugrįžimo metu buvo deginamas blukis – kelmas, simbolizuojantis senus metus ir su saule ateinančius naujus. Ugnis reiškė ritualo sakralumą. Eglę puošti pradėta XVI a. viduryje Vokietijoje, plito per Lenkiją, Rusiją, pasiekė ir Lietuvą. Eglė laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu, amžinai žaliuojančiu medžiu. Dar neseniai vietoje eglutės prie Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas. Eglutę puošdavo riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis. Tai vaisingumo ženklai, įžiebiantys meilę. Mūsų senoliai prisimena, kad per Kalėdas merginos ar vaikinai vieni kitiems dovanodavo riešutus.

Š. m. gegužės 28 d. Lietuvos žemės ūkio universitete vyko Lietuvos DAAD klubo metinis seminaras tema „Žmogaus veiklos ir klimato kaitos poveikis Lietuvos ekonomikai ir žemės ūkiui“.

Seminare dalyvavo dr. Daiva Šeškauskaitė.

Žmogus gyvena tarp žmonių: dirba, ilsisi, bendrauja. Poreikis kalbėti yra visur, kai gyvename tarp žmonių. Kalba reikalinga žmogui jo gyvenime. Kai dar nebuvo sugalvotas raštas kalba vystėsi perduodant informaciją iš lūpų į lūpas.

Mūsų gyvenimas sukasi aplink save, bet kad ir kaip norėtume, be žmonių pagalbos neišsiverčiame. Norime pabūti vieni, bėgame į nežinomą kraštą ar užmirštą girią, norime greičiau, skubame ir pakelyje įstringame molyje, išvažinėtų provėžų purve.

Kaip čia dabar nutiko? Kas turėtų dirbti žmonių labui?

VšĮ „Savanorių centro“ pradėta organizuoti ir Jungtinių Tautų organizacijos pripažinimą pelniusi Tarptautinė savanorių diena šiemet bus paminėta VšĮ „Savanorių centro“ organizuojamoje iškilmingoje „Auksinės širdies“ apdovanojimų teikimo ceremonijoje.

Kiek iš tos Lietuvos liko? Trys ar tik du su puse milijono? Ar tik gyvų dvasių, ar ir gyvųjų? Ar Lietuva ir lietuviai dar vadinasi lietuviais? Baltų kaip ir lietuvių bruožai, kaip narsumas, pasiryžimas, pasiaukojimas, vaišingumas – jau istorijos vadovėliuose išgirstos tiesos. Dabar įskiepytas nuo socializmo laikų – tylėjimas, bejėgiškumas, tiesos neieškojimas, bailumas.

Sociologai įrodė, kad teigiamos emocijos gerina gyvenimo kokybę ir veikia subjekto tikslus sprendimus. Įdomu, kad žmogaus elgsenos procesai vystėsi siekiant išlikti, o ne siekti gerovės kaip yra dabar.

Balsavimas renkant atstovus į Europos Parlamentą turėtų vykti kitaip, nei į Seimą. Iš Lietuvos renkame 12 žmonių – galima įvardinti kaip dvylika asmenybių, nes jiems gan svarbus uždavinys – prezentuoti Lietuvą.