Homepage

News

Projects

Nature

Tourism

Publications

Contacts

lt de en
Sargeliai Community

Žvėrys Lietuvoje!

Kaip lengva pasakyti ir padaryti. Šaudykite! Dar galima būtų pridurti: šaudykite ir džiaukitės laimikiu! Mes nepaprasti! Mes žmonės! Mes dideli! Mes patys protingiausi pasaulyje! Lietuviai, gavę leidimus šaudyti šernus pabiro po Lietuvos miškus. Vieni tai daro dėl draugystės žvėrims. O kuriam nepatinka valgyti žvėrieną? Kiti - iš smalsumo? Dar kiti - dėl grobuoniškumo!

Valdžios vyrai, o gal ir moterys nutarė leisti šaudyti šernus. Kaip nuostabu! Lietuviai bus išgelbėti!

Sumedžios visus šernus, neliks jų ir garbingai šernus įrašys į Raudonąją knygą! Medžiotojai pavartys Raudonąją knygą ir užvertę pasakys: Koks mielas padaras buvo šernas! Koks skanumėlis mėsytės! Buvo laikai, kai medžiodavome šernus!

Po kiek laiko šernai užklys į Lietuvos miškus iš kitų kraštų. Bet jie bus greitai sumedžioti. Juk negali būti šernas, kai jau jo nėra Lietuvoje? kur tai matyta? Neįprasta, kad jis vaikščiotų.

Rezervatuose ir draustiniuose žvėrys slepiasi, jaučia esant ramias vietas. Ramių vietų beveik jiems nelikę. Žmogus didžiausias priešas gamtai? Ar tokia harmonija turėtų vyrauti tarp gamtos ir žmogaus? Ar taip turėtų būti leista medžioti? Deja, ne. Sovijus - sielų vedlys, norėdamas patekti per devynis pragaro vartus ne nušauna šerną, o pagauna.

Sustokite mieli medžiotojai akis į akį su žvėrimis. Pabandykite savo rankomis pagauti ar nukauti žvėrį, paukštį. Ir jei jums skirta, jei jūs pagausite, nugalėsite, tai bus jūsų pergalė. Kiekvienas stiprus naudodamas ugnį - jėgą, paleistą prieš negalintį apsiginti žvėrį. Ugninė jėga neatstoja narsumo, drąsumo. Tai baimės jėga. Tai žmogaus veidrodis. Stiprus kol gali pasijuokti iš silpnesnio.

Atsiminkime meškas. Per 20 - 30 metų buvo užklydusios dvi trys meškos. Jos dingo vos spėjusios pasirodyti! Pranešė žiniasklaidoje apie mešką ir kitą dieną jos neliko?! Kaip ji gali likti, jei jos jau nėra? Sarkastiška istorija, bet tikra. Ir taip atsitiks su šernais.

Jono Malalos Kronikoje užrašytas Sovijaus mitas apie Sovijų - sielų vedlį. Sovijus pagavęs šerną turėjęs suvalgyti devynias blužnis. Šerno devynių blužnų suvalgymas turėjo Sovijui teikti nepaprastumą pereiti devynis pragaro vartus.. Davęs sūnums iškepti. Sūnūs iškepę ir suvalgę. Suvalgius sūnums jie įgavo pereiti devynis vartus keliaujant į pragarą. Ši priedermė buvo skirta Sovijui, nes jis sielų vedlys. Suvalgius sūnums Sovijus praranda nepaprastą gebėjimą pereiti devintus vartus. Jam padeda vienas iš sūnų tai padaryti. Sovijus su sūnumi pavalgęs ir sūnus užkasė tėvą į žemę. Ryte sakėsi tėvas labai blogai miegojęs. Antrą naktį sūnus įkėlęs tėvą į medį. Tėvas sakėsi blogai miegojęs. Trečią naktį sūnus tėvą sudegina. tėvas sakė labai gerai miegojęs.

Sovijaus mitas - tai mirusiųjų deginimo papročio pradžia. Misuriųjų deginimas mūsų kraštus atėjo iš Vidurio Europos 1300-1200 m. pr. m. e.

„Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus praeiti negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus. Broliams ant šio supykus, šis išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“. O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemių, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir kurios mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais <…> Šį paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliu, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų <…>“ (vertė B. Savukynas ir J. Tumelis).

Nusikelkime į 98 metus. Apie šį laikotarpį Publijus Kornelijus Tacitas veikale "Germania" pateikia žinių apie mūsų protėvius. Tacitas rašo: dešinysis Svebų jūros krantas skalauja aisčių gentis, kurių apeigos ir išvaizda artimesnė svebams, o kalba – britanų kalbai. Jie garbina dievų motiną. [Jų] religijos ženklas – nešiojamos šernų figūrėlės: veikiau šis ženklas, nei ginklai ir visiems teikiama globa deivės garbintoją apsaugo net ir tarp priešų. Kalavijais naudojasi retai, dažniau – vėzdais. Javus ir kitus augalus augina uoliau, nei įprasta germanų nerangumui. Bet ir po jūrą naršo, ir vieninteliai iš visų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina žodžiu „glaesum“. Kaip ir įprasta barbarams, jie nei tyrė, nei nustatė, kokia tai medžiaga ir kaip atsiranda. Dar daugiau: ilgai gintaras gulėjo tarp kitų jūros išmetamų dalykų, kol pagaliau mūsų prabanga pasišaukė jį tarnybon. Patys jo niekam nenaudoja: renka natūralų, atgabena neapdirbtą ir užmokestį ima stebėdamiesi.

Šernas buvo garbinamas mūsų protėvių. Šernų figūrėlės kaip amuletai, kaip apsauga nuo priešų, kaip dievų atvaizdai. Gali būti, mūsų protėviai turėjo erdvines figūrėles. Tai, kaip teigia Darius Alekna, dievų atvaizdai, sakytume, mirtingiesiems regimos jų epifanijos. Tai dievų motinos ženklo - šerno figūros ar figūrėlės. Šerno ir kitų žvėrių figūros atvaizdai karo mūšyje turėjo priešui sukelti siaubą, baimę.

Tacitas mini Dievų motinos ženklus šernų figūrėles, Sovijus turi suvalgyti šerno blužnis. Nepaprasto šerno blužnų suvalgymas Sovijui teikia nepaprastumą - būti sielų vedliu. Būti pirmuoju žmogumi, rodančiu sielos kelionę deginant. Tyrinėtojai mano, kad Sovijaus mitu paneigiamas Dievų motinos kultas. Bet Sovijaus mite ir Tacito pasakojime minimas šernas, šerno blužnys, jo atvaizdas, šerno figūrėlės. Sovijus paneigia du laidojimo būdus: kasimą į žemę ir kėlimą į medį. Sovijaus mito atsiradimo ištakos sietinos su Dievų motinos garbinimo laikais. Tai Sovijaus šerno blužnų valgymas priskirtinas Dievų motinai? Sovijus, pasinaudodamas Dievų motinos teikiamomis privilegijomis patekti į pragarą per devynis vartus, suvalgo šerno mėsą. Praėjęs devintus vartus įvykdo reformą - sudeginamas ir tampa sielų vedliu.

Pagarba ir garbinimas Dievų motinos šerno pavidalu buvusi mūsų protėvių priedermė. Išnykus šernui Lietuvoje mes nutraukiame gijas su savo protėviais, su mūsų protėvių dievais. Taip mes nutraukiame supratimą apie save, apie lietuvius, apie baltus, apie gentis, kurios gyveno iki mūsų, gerbė ir gynė mūsų kraštą. Žuvo, kad gyventume mes ir išlaikytume santarvėje ir pagarboje esančią žemę ir joje gyvenančius gyvius, žvėris, paukščius.

Nelikus šernų, neliks stumbrų. Labai greitai Raudonoji Lietuvos knyga storės - vis daugiau nykstančių gyvūnų bus įrašyta į saugomų sąrašą ir vis daugiau neliks žvėrių paukščių, vabzdžių ir nereiks priminti, nes visi užmirš. Kaip užmiršo apie išnykusį ernį, žvyrę, mešką...

grįžti

2014-02-18 23:47
© Sargeliai Community, info@sargeliai.org