Homepage

News

Projects

Nature

Tourism

Publications

Contacts

lt de en
Sargeliai Community

2015-06-18

Fest Rasos on 20th June at Sargeliai

Aukojimas.jpg: 3456x2304, 3122k (2015-06-18 20:55) kupoliu.jpg: 1728x1152, 1292k (2015-06-18 21:01) saulei.jpg: 1728x1152, 1065k (2015-06-18 21:01) ridenimas.jpg: 3456x2304, 3013k (2015-06-18 21:01)

Rasos/ų šventė - tai žmonių susiliejimo su gamta ir saulės, gamtos pagerbimo šventė, tai žydėjimo, kupėjimo, Rasos/ų šventė, tai meilės įsiliepsnojimo šventė, tai vienas kito supratimo šventė, tai raganų šėlsmo šventė, tai trumpiausia metų naktis, tai senovinė šienapjūtės pradėjimo šventė. Iki pat Saulės patekėjimo gerų norų, pakilia nuotaika, šventės dalyvių bendru sutarimu sukursime sau nuostabią Rasos šventę.

„Rasos/ų šventė – jaunimo šventė“

Saulė ir Mėnulis – nuo seno buvo baltų garbinami dangaus kūnai. Rasos – tai laikas, kai saulė mūsų platumoje išbūna ilgiausiai danguje, – solsticija. Tai ilgiausia diena (šiemet birželio 21-oji). Kiekvienais metais dienos truputį skiriasi, tad reikia stebėti astronominį ekvinokcijų ir solsticijų kalendorių. Ir trumpiausia diena – Kūčios, kai Saulė danguje pasirodo trumpai (šiemet – gruodžio 21-oji). Vasarą ir žiemą tai – dvi svarbios šventės. Birželio 21-ąją apie 11 val. saulė pasieks aukščiausią tašką danguje. Tuo metu augmenija veši, kupa, rugiai žydi, plaukia, sakoma: rugiai kupa – priaugo. Rugiai žydi – bus duonos. Todėl Rasos šventė turi daug pavadinimų: Rasos, Kupolės, Saulės, Saulėgrąža, Saulėgrįža ir pan. Kupolės – tai žolynai, Melampyrum (M. nemorosum, M. polonicum, M. pratense) genties, jonažolės (Hypericum herporatum), ramunės (Matricaria spp.) ir daugelis kitų tuo metu žydinčių augalų. Kupolės vadinamos nuo žodžio kupa, kuris reiškia veši, sudaro kupolą. Kupolės žydi įvairiomis spalvomis kaip saulė ir ugnis, turi daug spalvų. Žodis kupėti reiškia „norėti“, „geisti“. Jeigu norite pasisemti kosminės energijos, birželio 21 dieną? Būkite gamtoje 15 – 17 val. Senovėje per Rasas saulės garbinimas buvo išreiškiamas ant karčių užkeliant stebules, kurios saulei nusileidžiant paleidžiamos nuo kalno. Tai – saulės įvaizdis. Sutemus kūrenami laužai, kurie buvo pagarbos ženklas šiam dangaus kūnui. Ryte patekant Saulei žolė būna su rasa.

Apsiprausus rasa būsi sveikas visus metus. Todėl vadinama Rasų šventė. Gamtoje birželio mėnesį viskas žaliuoja ir tai tapatinama su gyvastimi, gyvybe. Kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra pats žydėjimo, sužaliavimo pikas gamtoje ir žmonių gyvenime. Tai – poravimosi, vaisingumo, meilės metas. Kaip ir gamtoje visi gyvūnai, taip ir brandos sulaukęs jaunimas turi susirasti ir išsirinkti sau porą. Vaikinai ir merginos per šią šventę ieško antros pusės, o ją radusieji iki Užgavėnių turėtų atšokti vestuves.

Burtai ir apeigos

Apie Rasas senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad jos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 22-osios ir tai buvo daugiausia merginų šventė. Jos laukuose skindavo gėles, žoles, įvairius augalus, pindavo vainikus, kuriais pasipuošusios džiaugdavosi, kad grįžo saulė. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad buvo daroma kupolė – aukštą stulpą aprišdavo įvairių šventų žolynų kuokštais, ir tris dienas merginos jį saugodavo nuo vaikinų – kad nepavogtų. Tai, akivaizdu, intymumo atspalvį turintis pasilinksminimas. Per Rasų šventę jaunimas laisvai bendraudavo, šokdavo, merginos pindavo vainikus ir juos mėtydavo ant karties-kupolės. Kelintą kartą užmes – po tiek metų ištekės. Galite pamėginti ir jūs ir savo bernelį išsiburti vainikus mėtydamos ant ant kupolės. Upėje ar ežere merginos su vaikinais leisdavo į vandenį vainikus – kurių susiliesdavo, tikėta, kad tais metais jie sueis į porą. Ne vienas vaikinas, norėdamas, kad jam atitektų patinkanti mergina, šokdavo į vandenį ir gaudydavo jos metamą vainiką. Taip prasidėdavo tikros maudynės ir linksmybės bei šėliojimai. Rasų šventėje patirties turintys vyresnieji perduodavo savo tradicijas jaunajai kartai. Senoliai, turėdami daug gyvenimo patirties ir išminties, tarsi piršliai nužiūrėdavo, kas kam labiausiai tinka ir padėdavo suvesti du jaunuolius. Paparčio žiedo ieškojimas – buvo simboliškas mėginimas surasti ir surasti savo laimę. Ne kiekvienas gali kelias valandas vienas tarp paparčių, naktį, tankioje girioje išbūti. O jei jau išbuvai ir neišsigandai – tai ir yra tavo stiprybė bei laimė. Nes tik stiprūs žmonės pasiekia tai, ko trokšta gyvenime.

Rasos, Joninės

Rasos Joninės – tai dvi šventės

Saulė ir mėnulis – nuo seno garbinami dangaus kūnai. Rasos – tai laikas, kai saulė mūsų platumoje išbūna ilgiausiai danguje, solsticija. Tai vadinama ilgiausia diena, birželio 21-a. Kiekvienais metais truputį skiriasi, tad reikia stebėti astronominį ekvinokcijų ir solsticijų kalendorių. Ir trumpiausia diena - Kūčios, kai saulė danguje pasirodo trumpai, šiemet – gruodžio 21 diena. Vasarą ir žiemą šios dvi svarbiausios šventės. Lygi diena ir lygi naktis būna pavasarį ir rudenį, šiemet kovo 20-ąją ir rugsėjo 23-ąją. Birželio 21 dieną apie 11 val. saulė pasieks aukščiausią tašką danguje. Tuo metu augmenija veši, kupa, rugiai žydi, plaukia, sakoma: rugiai kupa – priaugo. Rugiai žydi – bus duonos. Todėl Rasos šventė turi daug pavadinimų: Rasos, Kupolės, Saulės, Saulėgrąža, Saulėgrįža ir pan. Kupolės – tai žolynai, Melampyrum (M. nemorosum, M. polonicum, M. pratense) genties, jonažolės (Hypericum herporatum), ramunės (Matricaria spp.), šilingė (Lysimachia spp.), Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) ir daugelis kitų, žydinčių tuo laiku. Kupolės vadinamos nuo žodžio kupa. Reiškia veši, sudaro kupolą. Kupolės žydi įvairiomis spalvomis kaip saulė ir ugnis turi daug spalvų. Reikia paminėti žodžio kupėti reikšmę – norėti, geisti.

Norintiems gauti kosminės energijos reikia birželio 21 dieną nuo 15 iki 17 val. būti gamtoje.

Žiemą saulė per Kūčias pasitinkama, garbinama, kad nuo Kūčių, nuo gruodžio 21 dienos dienos ilgės ir saulė dažniau matysis danguje. Per Rasas saulės garbinimas išreiškiamas ant karčių užkeliant stebules, kurios saulei nusileidžiant paleidžiamos nuo kalno. Tai saulės įvaizdis. Saulei nusileidus kūrenami laužai saulei pagerbti. Ryte, patekant saulei žolė būna su rasa. Apsiprausus birželio 21 dienos rasa būsi sveikas visus metus. Todėl vadinama Rasos šventė. Gamtoje birželio mėnesį viskas žaliuoja ir tai tapatinama su žmonių gyvenimu. Rasos šventėje svarbiausi dalyviai – jaunimas. Kaip ir gamtoje, taip ir jie turi susirasti ir išsirinkti sau porą. Kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra aukščiausias žydėjimo, sužaliavimo taškas gamtai ir kartu žmonėms, jaunimui, kai tekamo amžiaus merginos ir vaikinai ruošiasi vesti. Per Rasas susiradę porą, iki Užgavėnių visi vesdavo, visos ištekėdavo. Atliekamais burtais spėjama būsimas gyvenimas nuo Rasos šventės. Jie susiję su žmonių gyvenimu, o visos atliekamos apeigos, burtai turėjo jį sėkmingą užtikrinti.

Per kiekvieną šventę žemdirbys bandė nuspėti, kokie bus ateinantys metai, kaip pavasarį reikės sėti ir ar rudenį bus derlius. O vasaros švenčių metu buvo įvairiais burtais aiškinamasi, kaip žmogus praleis savo energetinį gyvenimą – savo meilės gyvenimą. Rasų šventėje jaunimas laisvai bendrauja, šoka, merginos vainikus nusipina ir mėto ant karties - kupolės. Kelintą kartą užmes – po tiek metų ištekės. ir savo bernelį išsiburti vainikus mėtant ant kupolės. Upėje ar ežere merginos su vaikinais leidžia vainikus – kurių sueina, susitinka – tais metais sueis į porą. Ne vienas vaikinas, norėdamas, kad jo vainikas susitiktų su patinkančios merginos vainiku į vandenį šoka ir gaudo. Taip prasideda tikros maudynės ir linksminimasis. Paparčio žiedo ieškojimas – tai bandymas savo laimėę pagauti. Ne kiekvienas gali keturias valandas vienas tarp paparčių, naktį, tankioje girioje, išbūti. O jei jau išbuvai ir neišsigandai – tai ir yra tavo stiprybė ir laimė. Pasakose stipriausias ir herojus be baimės – visada moka ir žino kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose. Bebaimis vaikinas nugali slibinus, išgelbėja karalaitę, išbūna tris naktis prakeiktame dvare ir gauna dovanų karalaitę.

Burtai

Per Rasas kiekvienas šventės dalyvis renkasi 9 žolynus. Prisirenka puokštę ir augalų vainikui. Iš puokštės buriama. Buriama apie gyvenimą, apie ateitį. Buriama iš surinktų žolynų, bet išburti ne kiekvienas gali, nes reikia pažinoti augalus. Reikia kviesti mane. Buriama su vainikais. Jaunimas mėto ant kupolės - aukštos karties su šakomis. Kelintą kartą užmes – tais metais ištekės ar apsives. Vaikinai, turintys draugę, bando užmesti ant tos šakos, kur mergina užmetė. Jei vaikinas užmetė po tiek kartų kiek mergina, sako tinka vienas kitam, gerai sugyvens. Vainikus leidžia į vandenį, upelį ar ežerą. Jei merginos ir vaikino vainikai susitinka, sako, bus gera pora. Vaikinai šoka paskui vainiką, kad galėtų pasigauti patinkančios merginos vainiką. Nori būti jaunu, sveiku, reikia per Rasos šventę ryte maudytis, praustis ežeruose, upėse. Simonas Daukantas rašė, kad nusiprausęs šventoje upėje ar šventame ežere tampa vieną valandą išmintingas ir visa žinantis.

Esame paslėptos tradicijos tauta. Simboliai buvo mūsų baltiškos pasaulėjautos pagrindas.

Kupolių, įvairių žydinčių augalų rinkimas rodo pasirengimą tekėti. Jei Rasos/ų šventėje mergina meta vainikėlį ant kupolės, vadinasi, ji pasirengusi vedyboms, nori tapti moterimi. Vėliau vainikėlį pakeitė žiedas, simbolizuojantis ne tik dvasinę, bet ir kūnišką meilę.

Vainikai dedami po pagalve. Naktį susapnuoji mylimąjį ar mylimąją. Per Rasas naktį iškasti velėną ir apversti. Ryte velėnoje radus vabalą, jį apžiūrėti. Iš vabalo spalvos galima pažinti savo būsimąjį vyrą. Jei žalias vabalas – bus vyras ūkininkas, jei pilkas – neturtingas, jei margas – bus viršininkas.

Per Rasas šokinėjam per laužą. Visi peršokę įgauna ugnies stiprybės. Pora, peršokus susikabinę rankomis, bus laimingi.

Eiti į papartyną ir išbūti juose naktį - tai taip pat būrimas ir gan sudėtingas. Ne kiekvienam įveikiamas. Prausimasis ryto rasa, kai teka saulė - tai nepaprastas būrimas. Nori būti sveikas – turi turi nusiprausti ryto rasa. Veidas būna lygus, skaistus. Ryte surinkta Rasos šventės rugių rasa naudojama gydymui. Spėjama: jei rasa didelė – bus geras derlius. Ryte saulė šoka – nepaprastas reginys. Pamatyti šokančią saulę atneša laimę. Per trumpiausią metų naktį ne tik gamta pasiekia aukščiausią savo žydėjimo tašką, bet ir žmonės, nes seniau gamta ir žmogus nebuvo atsieti vienas nuo kito, nuo natūralaus gamtos ritmo. Vadinasi, mergina ir vaikinas, pasiekę atitinkamą amžių - žydėjimo - galėjo ir turėjo ieškoti vienas kito. Rasų šventėje seniai per perduodavo savo tradicijas jauniems. Seniai, kaip kokie burtininkai, kaip kokie piršlybų organizatoriai, nužiūrėdavo, kas kam tinka, padėdavo suvesti jaunuolius.

Joninės atsirado įvedus krikščionybę, kai lietuvius pradėta krikštyti Jonais, Janėmis. Rasų šventė tapo formalios Joninės dėl krikščionybės įtakos. Pirmieji Lietuvą krikštiję kunigai, vienuoliai net nemokėjo lietuviškai ir pačiam Jogailai po dešimtmečių teko žemaičius dar kartą krikštyti. Tada ir sugalvota pritraukti visas pagonių šventes prie bažnytinių švenčių, senuosius baltų dievus - prie šventųjų, Rasas - prie Jono Krikštytojo. Tačiau kaip tai buvo daroma. Ir rykštėmis, ir piniginėmis bausmėmis, ir baisiausiais pasityčiojimais. Juk jei surasdavo merginą kartu su vaikinu, tai jiedu turėdavo visą sekmadienį stovėti prie bažnyčios durų. Net pririšti prie stulpo.

Žmonės ne tiek užmiršo senąsias tradicijas, kiek nebegalėjo jų išlaikyti. Juk viskas buvo naikinama, griaunama - ne tik pilys ir piliakalniai, ne tik stogastulpiai keičiami kryžiais, skaldomi garbinami akmenys, kertami šventi miškeliai. Taip naikinamos senosios šventvietės, alkai.

Apie Rasas senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad jos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 22-osios ir tai buvo daugiausia merginų šventė. Merginos laukuose skindavo gėles, žoles, įvairius augalus, pindavo vainikus, kuriais pasipuošusios džiaugdavosi, kad grįžo saulė. Dar rašyta, kad buvo daroma kupolė – aukštas stulpas aprišamas įvairių šventų žolynų kuokštais, ir tris dienas merginos jį turėjo saugoti nuo vaikinų – kad nepavogtų. Tai, akivaizdu, buvo pasilinksminimas ir kartu simbolinis gan intymus vyksmas. Tai dvi skirtingos šventės, kurios vyksta beveik tuo pačiu metu: Rasos - birželio 21-ąją (šiemet), Joninės - 24-ąją.

Joninės - tai Jonų ir Janių vardinės. Tai nedidelė šventė, per kurią pinamas vainikas ar ąžuolo lapais apipinama kėdė konkrečiam vardui. Nemanau, kad tai ta šventė, kurią visa Lietuva turi švęsti. Kodėl išskirti tik vieno Jono vardą?

Vardinės - tai kamerinė šventė vienam kitą pasveikinti. Tik dabar vardines vis dažniau pakeičia gimtadieniai. Todėl jei norime savo tautiškumą išlaikyti, būtų labai gražu ir kiek rimčiau pasižiūrėti į vardines, į tai, kaip jos vyko.

Vardinės labai sena šventė, senesnė nei krikščionybė Lietuvoje. Senų senovėje mūsų protėviai eidavo pas žynį, kad iš jo vardą gautų. O vardai buvo augalų, gamtos reiškinių, vėliau, žvėrių pavadinimai, kaip dar išlikę Rūta, Eglė, Rasa, Aušra, Vilkas. Ilgai gyvavo tradicija, kad pribuvėjos galėjo vardyti vaiką. Seniau vardindavo vaidilutės. Tokia buvo visuotinai pripažinta, net bažnyčios neginčijama šios moters galia – krikštyti. Tai rodo, ir koks svarbus yra žmogui jo vardas, ir iš to kilusi vardinių tradicija, kai buvo nupinamas vainikas, užkabinamas už durų stengiantis, kad jo varduvininkas nepamatytų, nes jei pamato, tai turi kelti vaišes tiems, kurie nupynė vainiką.

Lygiadieniai

Lygiadieniai – tai lygi diena ir lygi naktis. Kovo 20 ir rugsėjo 23 dienomis. Seniau tai būdavo Sambariai. Sambariai – tai žemdirbių bendruomeninė šventė, padėka dievams už suteiktą derlių – rugsėjo 23 d. (šiemet) ir kovo 20 d. - garbinimas dievų, prašant gero derliaus. Vaišės būdavo suneštinės, kad visiems gerai sektųsi darbi, kad žemė būtų pasotinta, kad dievai nepyktų, nesirūstintų.

grįžti

2015-06-18 21:04
© Sargeliai Community, info@sargeliai.org