Šeima !!
Šeima
Šeima lietuvio gyvenime vaidina didžiausią vaidmenį.
Vestuvės – tai naujos šeimos juridinis ir visuomeninis įteisinimas, atliekamas pagal visuomenei įprastus ritualus. Ritualai – simboliniai veiksmai, palydimi tam tikros semantikos, žodžių ir atributikos. Viktor Terner apeigas arba ritualus laiko elgesį, susijusį su tikėjimu neempirinėmis būtybėmis ir jėgomis. Tyrėjui, norint pažinti lietuvių liaudies vestuvių papročius, jų apeigų sandarą, visų pirma svarbu suprasti ritualo kultūrinį klodą, apeigas nagrinėti raidos procese, atsižvelgti į konkrečias istorines aplinkybes, o ne statiškai 1585 . Idėjiškai įprasminti žodžiai, daiktai, veiksmai apeigose tampa savotiškais stereotipais, kartojamais kiekvienose vestuvėse ir nekeičiamais, kad nesuirtų šventės sandara. Z. Slaviūnas, aptardamas vestuvių apeigas Antano Juškos knygoje “Svodbinė rėda”, pastebi: Tai yra bažnyčios poveikio pasėka, nes bažnytinės jungtuvės, kurios Lietuvoje yra naujesnis reiškinys, pertraukdavo vieną centrinių apeigų vietų – nuotakos išvykimą į jaunikio namus – ir tuo būdu sudarydavo nereikalingus pakartojimus, padaugindamas sutikimo ir atsisveikinimo apeigas, ypač tuo atveju, kai iš jungtuvių grįždavo į nuotakos namus ir paskui iš nuotakos namų vykdavo vyro šalin” 1586 . Prieš įvedant krikščionybę santuoka buvo įvykdoma atliekant tradicines vestuvines apeigas, kurios turėjusios pagrindines įstatymines galias. “Visa eilė papročių reiškė teisinius aktus, jų atlikimas įteisindavo pačią santuoką. Santuokos sudarymas susidėjo iš dviejų pagrindinių momentų: sutartuvių (sužieduotuvių) ir pačios santuokos, atliekamos per tam tikras vestuvių apeigas”. Sutartuvėse teisinę reikšmę turėjo: vienas antro užgėrimas, dažniausiai iš vieno indo; žalios šakelės (dažniausiai rūtų) įteikimas; pasikeitimas dovanomis (skarelėmis bei žiedais); viešas pasibučiavimas. Vestuvinėse apeigose gana pastovūs daiktai veiksmai ir žodžiai – simboliai. Žodžiai simboliai – tai iškilmingos apeiginės kalbos – oracijos, metaforiški šalių dialogai. Išdainuojamieji simboliai – apeiginės dainos, kuriomis palydima vestuvių eiga, nusakoma atliekamų apeigų prasmė. Apeigose vartojami žodžiai – simboliai, neretai ritualą sustiprinantys skaičiais trys, devyni, triskart devyni. Skaičių simbolika pasireiškia žodinėse formulėse, dainose, apeigų veiksmuose ir atributikoje. Triskart jaunoji eina aplink židinį, stalą, vežimą, triskart bandoma nuimti nuotakos vainiką ir uždėti kepuraitę, kurią triskart bandoma numesti žemėn. Trejomis devyniariomis žvakėmis puošiama troba iškilmingiausiais vestuvių momentais. Skaičius trys siejamas su trimis pasaulio sferomis: dangumi, žeme, požemio karalyste, su trimis vyriausiais senovės baltų dievais. Sužadėtuvės rėmėsi tradicine teise, jungtuvės – religine santuokos forma. Europoje nuo senų senovės įsigalėjęs liaudies požiūris į vedybas nepakito: buvo smerkiami nevedę, bevaikiai, buvo pagrindinis šeimos rūpestis – užauginti sveikus palikuonis. Kunigaikštis Kęstutis pavogė Birutę, norėdamas ją gauti už žmoną. Motiejus Strijkovskis apie Kęstučio ir Birutės santuoką rašo, kad Kęstutis išgirdo, kad Palangoje esanti mergaitė, vieno didelio lietuvių ir žemaičių pono duktė. Nors ji atsikalbinėjo, sakėsi esanti savo dievams prisiekusi laikyti savo skaistybę iki mirties, Kęstutis, turėdamas galią, Birutę pavogė, paėmė ją jėga iš tos vietos ir nulydėjo su didele pagarba į savo sostinę Naujuosius Trakus 1590 . Lietuvos pirmajame Statute 8 straipsnyje sakoma: Jeigu kas savo dukterį išleistų už vyro, tai turi pirma jai išrūpinti dovį. O jeigu kas dukterį išleistų už vyro, dovio jai neišrūpinęs, tai toji mergina neturi vainikinės gauti. Vainikinė istoriografijoje apibūdinama kaip kompensacija moteriai už prarastą vainikėlį, iš tiesų vainikinė tapo savotiška dovio kompensacijos forma. Čia skiriamas didžiausias dėmesys dviems bajorų turto institutams: kraičiui ir doviui, t. y. juridiškai garantavo bajoraitės teisę į kraitį, o ištekėjusios bajoraitės – į dovį. Horodlės privilegija pirmą kartą suteikė teisę bajorams užrašyti savo žmonai dovį, t. y. nekilnojamuoju turtu, jo dydis matyt, priklausė nuo vyro valios. Dovis – tai kraitis plius priedovis, t. y. dvigubai didesnė už nuotakos atsineštą kraitį suma, tačiau neviršijanti 1/3 vyro valdų dalies piniginės vertės 1595 . Kiekviena mergina turėjusi gauti kraitį. Statute numatoma, kad kraičio negaus: 1) jei ištekėtų be tėvų arba giminaičių sutikimo; 2) jeigu įžeistų tėvą ar motiną 1596 . Bajorėms buvo leista ištekėti laisva valia už ko panorėtų ir šios teisės garantija buvo sustiprinta valdovo pažadu saugoti moterų kaip laisvų žmonių, laisves 1597 . Dvarui priklausantys valstiečiai vesti galėdavo tik dvarininkui leidžiant, užmokant jam mokestį. Dažnai jis savo nuožiūra jaunuolius išrinkdavo, sutuokdavo ir išskirdavo, naudojosi nerašyta pirmos nakties teise, kuri galiojo nuo XVII amžiaus. Norint gauti žmoną, mainais reikėjo ką nors duoti. Indoeuropiečių kalbos šaknis *t ́oH-, reiškusi „duoti“ ~ „imti“, taip pat reiškė ir „imti moterį į žmonas“. Vesti moterį, reiškia ją „paimti“. Vestuvės – paimti merginą. Vestuvės – merginos defloracija, jos paėmimas. Lytinis aktas vadinamas vestuvėmis. Žodis vestuvės reiškia imti. Gamtoje tai įprastas dalykas, kai du gyvūnai ar paukščiai, vabzdžiai, ropliai atlieka lytinį aktą. Sakoma: Tam uosy varnos kelia vestuves. Užslėptas vestuvių veiksmas ryškus mįslėje: Užminsiu mįslę, per pilvą gįslė, tarpukišky vestuvės. Mįslėje vestuves reiškia ir žydinti liepa, bei joje tupintis vanagas: Krūva krovėjų, liepa žydėjo, čipu – ripu vanagėlis ant šakos. Merginoms patariama: Nelauk žadančio, tekėk už vedančio. Po jungtuvių Lietuvoje jaunavedžius visi sveikino per nosinę ar per drabužio skverną, kad jie turtingi būtų ir kad sėkmė juos lydėtų. Moteris galėjo tikėtis ją gauti tik po pirmosios santuokos. T. y. neįdovintos našlės doviu. Apibendrinant, galima teigti, kad senovėje vedybos buvo svarbiausios dviejų žmonių suvedimo į porą, besiremiančios tradicine teise, apeigos. Prieš įvedant krikščionybę, antuoka buvo įvykdoma atliekant tradicines vestuvines apeigas namuose, o jų atlikimas įteisindavo pačią santuoką. Santuokos sudarymas susidėjo iš dviejų pagrindinių momentų: sutartuvių 1604 ir pačios santuokos. Sutartuvėse teisinę reikšmę turėjo: vienas antro užgėrimas; žalios ūtų šakelės įteikimas; pasikeitimas ovanomis; viešas pasibučiavimas. Apeigų semantika pasireiškė įvairiuose veiksmuose, žodinėse bei dainuojamose formulėse, vestuvinėje atributikoje. Santuoka buvo pasižadėjimo vienas kitam, jaunųjų užgėrimo, marčios įteisinimo, vaisingumo, vaikų linkėjimo ir dovanomis užtvirtinimo ritualinė ceremonija. Įvedus krikščionybę ir reikalaujant krikščioniškųjų ceremonijų, jungtuvės virto religinės santuokos formos užtvirtinimas. Bažnytinės jungtuvės pertraukė svarbias senovines apeigas – nuotakos išvykimą į jaunikio namus. Apskritai, moters „vedimo“, ėmimo sau už pačią ritualai nuolat keitėsi. XIX amžiuje vestuvių eiga išsivystė iki savaitės, tačiau šiais laikais trumpėja iki dienos, valandos, iki susirašymo arba be jokių papročių.
In bonis et villis.
Statutas I: 284, 285, 286, 289.161, 290.
Weber–Kellermann 1975: 40.
Vėlius. BRMŠ I 1996: 211.
Ratelis; Krėvė–Mickevičius 1928: 573, nr. 36.
Vestuvės; Krėvė–Mickevičius 1928: 577, nr. 16.
Petrulis 1966: 160.
Baltrušaitis 1989: 187; Zaurienė 1986: 97.
