Pradžia

Naujienos

Laikraštis

Projektai

Gamta

Turizmas

Publikacijos

Kontaktai

lt de en
Sargelių bendruomenės centras

2017 m. kovo 20 d. 12.29 val. Lygiadienis. Sargeliai. Aukuras!

lygiadien1.jpg: 261x391, 31k (2017 kovo 20 d., 01:34) lygiadien2.jpg: 720x960, 153k (2017 kovo 20 d., 01:34) lygiadien3.jpg: 720x960, 164k (2017 kovo 20 d., 01:34) lygiadien6.jpg: 640x495, 128k (2017 kovo 20 d., 01:49) lygiadien5.jpg: 960x720, 31k (2017 kovo 20 d., 01:46)

2017 m. kovo 20 d. 12.29 val. Lygiadienis. Aukuras!

Lygiadienis - ekvinokcija. Lygiadienis Žemėje, kai Saulėgrąžų taškas kerta dangaus pusiaują, kai saulė matoma tiesiai virš galvos (zenite), kai saulės spinduliai pataiko planetą statmenai jo paviršiaus. Lietuvoje ekvinokcija bus kovo 20 dieną apie 12.29 val. Tai lygi diena, lygi naktis.

Paukščiai ir drugeliai grįžta atgal į šiaurę, „juda“ kartu su saule keliu. Po rudens lygiadienio išskrenda.

Babilono metai prasidėdavo po pavasario lygiadienio per pilnatį, kai šumerų deivė Inana (šumerų meilės, grožio, seksualinės noro, vaisingumo, žinių, išminties, karo ir kovos deivė, vėliau vadinama Ištara) grįždavo iš požemio, iš tamsos. Tai paradas, Akitu ceremonija Inanos ir jos vyro Tamūzo (šumerų Dummuzi) santuoką pagerbti. Buvo einama per Ishtar vartus į E-Anna šventyklą. Persų metai prasidėdavo per lygiadienį. Indijoje kalendoriniai metai prasideda beveik per lygiadienį, kovo 21 d. keliamaisiais metais arba kovo 22 d. Per lygiadienį amžinai kovoja jautis - Žemė ir liūtas – Saulė. Ir nei vienas nelaimi.

Jei šumerų dievus tapatintume su išlikusias nuotrupas lietuvių mitologijos, rekonstruotume Mildos ir Patrimpo / Puškaičio santuoką. Taip pat Griaustinio, Perkūno ir Teliavelio kovą. Tai tikėtina ir panašu, kad Lietuvoje per lygiadienį prasidėdavo Nauji metai. Lietuva prieš šešis - aštuonis šimtus metų atrodė visai kitaip. Čia gyveno gentys ir jos turėjo savaip skaičiuojamą laiką. Kiekvienas regionas turėjo savo tradicijas, nes buvo atskiros teritorijos ir gentys. Rekonstruojant pagal dainas ir ilgiausiai išlikusius papročius, aukštaičiai, senovės sėliai pradėdavo naujus metus nuo lygiadienio arba solsticijos, ilgiausios dienos. Žemaičiai (žiemgaliai, kuršiai) nuo Užgavėnių. Dzūkai (jotvingiai, sūduviai) nuo Kalėdų. Žemdirbių tradicijose svarbi gamtos budinimo šventė. Paprastai Naujų metų pradžia prasidėdavo dieviškomis vestuvėmis. Po jų buvo skelbiama sėjos pradžia. Lygiadienis – šviesos, pavasario atėjimo šventė. Gali būti, kad paradas, Užgavėnių šventė – procesija vyko per lygiadienį. Lašininio ir Kanapinio kova – tai senųjų mitinių būtybių tamsos ir šviesos susipriešinimo atgarsiai. Tai saulės ir žemės kova.

Lygiadienio šventę reiktų labiau tapatinti su Mildos – meilės ir Jorės / Jorio –žemės žadinimo, budinimo, pirmosios žalumos šventėmis. Tai akivaizdžiai tinka lyginant senovės tautų lygiadienio tradicijas. Dažniausiai bandoma lyginti su Velykų arba kiaušinių ridenimo švente. Tačiau kiaušinių ridenimo šventė vyksta per sėją ar sėjos pradžią. Tai yra vėliau, po lygiadienio. Per Velykas, bene svarbiausias žemdirbiams veiksmas –kiaušinių lukštų užkasimas į sėjamą lauką turėjo laiduoti sėkmingą derlių.

Per lygiadienį einama pasitikti saulės, šiemet 11 - 12 val. ir garsiai šaukiama, dainuojama, kad atėjo pavasaris. Sukama ratelius, šokama, dainuojama. Žaidžiama žaidimas „Gegutė“. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegutė“. Viena mergina vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“. Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trims „broleliams“ ji padovanodavo po savo išaustą juostą. Rekonstruojant apeigas per lygiadienį turėtų vykti dieviškosios vestuvės. Mergina ir vaikinas atstovauja dievus ir vyksta jiems skirta pagerbimo šventė.

Tada vyksta ritualas dievams. Užkuriama šventoji ugnis aukure, šventinama ir pagarbinami dievai.

Rimtas ritualas kaip siunčiu aprašydama toliau. O trumpasis arba įprastinis - aukojam dievams apskritai:

Ugnis pamaitinama. Krivis, krivė, vaidila, vaidilė ar pagrindinis veikėjas į ugnį įberia grūdų, druskos, duonos, nulieja alaus ar giros, ar midaus. Tada kviečia visus dalyvius tai atlikti kartu. siūloma pasidalinti duona. ji laužiama virš ugnies - aukojam ugniai gabalėlis ir išdalinama dalyviams, kviečiant suvalgyti gabalėlį, paaukoti ir pasidalinti su kitais. Pavasarį reikia paaukoti pirmą kiaušinį, kad žemė lengviau atsigautų, greičiau pradėtų žaliuoti.

Ir tik vėliau turėtų uždegamas apeiginis laužas.

Einama prie upelio ar ežero.

Valtyje stovi vaikinas ir mergina. Mergina su vaikinu į vandenį paleidžia vainiką žaltį.

Buriama

Ant medžio šakelių užrišama juostelės su prašymu, noru.

Mergina ar vaikinas nori susidraugauti, susipažinti. Mergelė arba bernelis prisistato ar pasako: Aš noriu susipažinti su vaikinu.Gali pasakyti kokio nori. Meta obuolį į minią. Tokiu būdu išsirenkama pora. Valgoma apeiginiai valgiai.

Palaiminimas

Apeiginiam aukurui svarbiausia turėti plonų sausų šakelių, pagaliukų. Gerai būtų ąžuolinių. Reikia pūzrų ir kempinės, kad gerai įsidegtų ant aukuro.

Aukojama.

Išsirenkama kokiems dievams aukojama. Pavasarį aukojama tiems, kurių prašoma auginti - Žemė - Žemyna, Žemėpatis, lietaus - dangus - Perkūnas, gyvybės - Saulė, sveikatos - Mėnulis, Aušautas, augmenijos, žaliavimo - oras - Žolynai - Joris, Patrimpas, piršlybų, vaikino, merginos suieškojimo - žvaigždės, Aušrinė, turtingumo - Pilvytis ir kt.

Aukojimas dievams. Kreipiamasi visus dievus atskirai, į aukščiausius, į meilės, vaisingumo dievus. Prašoma ir dėkojama jiems. Nuliejama alaus ar midaus, ragaujama duona. Kreipiantis į kiekvieną dievą, žemynėliaujama, aukojama – nuliejama alaus-midaus ir duonos.

Prakorimas, (Praamžis, Nunadievis, Okapirmas, Didysis Aukštėjas) – jiems aukojama, kad jie sukūrė visatą ir pasaulį.

Aukščiausieji dievai

Dievų Motina. Dievų motinos tikėjimo ženklas - šernų statulėlės, atvaizdai, kurie atstoja ginklus ir gina nuo visko. Deivės garbintoją apsaugo net mūšyje. Senosios Europos panteonų figūra, valdanti visus vaisingumo ir regeneracijos vyksmus. Simbolika – šernų ir stambio dievų motinos gintarinės, medinės, žalvarinės, titnago statulėlės.

Perkūnas. Jam aukojama skambinant varpeliu. Varpelis (Warpulis) laikomas tuo dievu, kuris, trankantis perkūnui, griausmą danguje kelia. Aukojami maži vaškiniai, mediniai kirvukai.

Patrimpas – vaisingumo, derlingumo, pavasario, žalumos, javų, visokeriopos sėkmės dievas. Jis lemdavo laimę kare ir žmonių gyvenime. Patrimpas pavaizduotas jaunas žmogus mėlynais rūbais, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, linksmas, - jis buvo javų dievas. Patrimpo ženklas - gyvatė, ji dideliame puode vaidilučių penima pienu ir laikoma uždengta javų pėdais. Aukojama pienas.

Aukojama Teliaveliui, Patului, Pikuoliui. Tai požemių, mirusiųjų dievas. Jis nukalė saulę ir ją įmetė į dangų. Teliavelis turėjo ugnį, kurią iš jo pavogė kregždė ir atnešė žmonėms.

Atnašaujama Žemynai Žemėpačiui

Žemyna – žemės derlingumo, vaisingumo, augalų augumo deivė. Žemynėliaujama - Žemynai nupilama alaus, numetama trys kąsneliai visų valgių. Tariama: Žemynėle, Žiedkelėle. Žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais būk linksma. Dievel, ant mūsų ir prie tų mūsų. Piktą žmogų pro šalį nukreipk. Žemynėle, žiedkėle, pakilėk mūsų rankų darbus. Šiuos palinkėjimus, labinimus galima sakyti nuliejant Žemynai. Pašlakstomi alumi žmonės liepos šlakstyne – liepos šakomis. Simbolis – pilnas, užtrichuotas rombas.

Žemynėliaujama, aukojama: Maloningasis dieve. Tu davei mums šias dovanas. Laimink jas iš savo geranoriškumo. Leisk man daugiau iš tavo palaimos patirti.

Nuliejimo maldelė Žemynai: Tirštas krūms, dirma rasa. Brabdžią varpą, Žemynėle, žiedkelėle. Išlaikyk sveikatoje ir gėrybėje. Laimink valgomus, geriamus, sėjamus, akėjamus ant šios Žemynėlės, Žiedkelėlės pasidžiaugti. Apsergėk nuo alkano žvėries.

Aukojama saulei šlakstant save vandeniu. Saulė – gyvybės nešėja, šviesos teikėja. Ją nukalė ir į dangų įmetė kalvis, Teliavelis. Simbolika – apvalūs gintariniai, žalvariniai, mediniai diskeliai, suskirstyti į daugelį narelių. Saulės simbolika – apskritimas ar apskritime lapai - ryški visuose meno kūriniuose.

Aušrinės pagerbimas. Marių mergelės įvaizdis. Įsimylėjėliai aukoja vaškines kumeles, senus raktus. Norintys visam gyvenimui „surišti“ savo gyvenimą su antrąja puse, rasti tvirtą porą – sudeda du savo plaukus ir sudegina šventoje aukuro ugnyje. Saulės sutuoktinis Mėnulis įsimyli Aušrinę. Perkūnas jį baudžia už neištikimybę, kardu perkirsdamas pusiau. Aušrinė išsiskiria iš žvaigždžių. Gal dėl to, kad ji pasirodo dar prieš saulę ir būna danguje kartu su mėnuliu, davė pagrindą atsirasti padavimui. Padavime kalbama apie Aušrinės vestuves, į kurias įsiveržęs Perkūnas trenkė į žalią ąžuolą ir iš jo ištryško kraujas. Kraujas aptaškė baltą jaunosios suknelę, iširo jos vainikas, ji rinko pabirusius to vainiko žolynus. Dainoje po trejų metų klausia motinos, kaip jai sukruvintą suknelę išplauti ir kur išdžiovinti, kada vėl galės apsivilkti? Motina sako: suknelę gali išplauti ežere, į kurį devynios upės sutekančios, džiovinti darželyje, kur devynios rožės žydinčios, apsivilkti tada, kai devynios saulės patekėsiančios.

Aušrinės, Marių mergelės pagerbimui reikia vaškinių ar medinių kumelių. Kumelė – Aušrinės, marių mergelės pasivertimas, kad galėtų perplaukti per marias į marių salą, kurioje uždega saulei šviesą. Raktai – tai Aušrinės raktai, pasirodanti rasa, patekant Aušrinei. Plaukai marių mergelės šviečia. Norintys visam gyvenimui „surišti“ savo gyvenimą su antrąja puse, rasti tvirtą porą – sudeda du savo plaukus ir sudegina šventoje aukuro ugnyje. Raktai atsinešama senus raktus, o vašką atsinešus patys dalyviai darosi kumeles ir aukoja kiekvienas.

Auska - saulės deivė. Nusileidžiančios ir vidudienio saulės spindulių deivė. Puškaitis - gausos, gėrybių gausinimo dievas. Jo prašoma, kad kaukai, barsukai padėtų ir atneštų gėrybes į namus. Aukojama sūrio, alaus, midaus, duonos.

Pilvytis - turtų dievas. Prašoma pinigų, turtų. Aukojama monetos, duonos.

Laimė, Laima. Mamos aukoja antelės formos kaušelius, gintarinius verpstukus bei prieverpstes deivei Laimai, kad vaikai turėtų dalią, linkint gero likimo.

Antelės formos kaušeliai, gintariniai verpstukai bei prieverpstė – tai likimo deivės Laimos simboliai.

Laumė – nėščių deivė. Jai aukoja nėščios moterys, prašant lengvo gimdymo. Paukštės simbolika. Aukojami vaškiniai, mediniai paukščiukai.

Gulbių dievas – kiekvieną žmogų globojantis dievas, žmogaus globėjas, žmogaus siela. Aukojama vištos. Aukojama trupiniai.

Lazdynų dievaitė – riešutų deivė. Jai aukojama riešutai. Norintys susipažinti meta riešutus. Jei pagauna porą – tinka būti pora. Dovanojant merginai keimerį riešutą norima pasakyti: ar būsi mano žmona?

Lada, Ladu, Ladona, Didis Lado (Dzidzis Lado) – tai vaisingumo, grožio ir meilės dievai, tekamo amžiaus merginų ir moterų globėjai, vedybinių ryšių ir santarvės saugotojai. Dainuojama: lado, lado, lado, Didis musu Dewie! Aukojama balti išromyti gaidžiai, plojant rankomis:

Didysie mūsų, Dievaite mūsų.

Čiūta, rūta, Čūtela, rūtela. Mūsų!

Dovanok raktus, Nupint vainikus. Vainikus!

Sujunk mumis, Priglausk mumis. Mumis!

Didysie mūsų, Dievaite mūsų. Mūsų!

Sutark, Priglausk, Raktelėms rausk. Rausk!

Vaižgantas – linų, kanapių dievybė. Aukojama: aukščiausia mergina, užlipusi ant suolo išgeria alaus ir mėto paplotėlius. Kaušelį per meta per save. Reikia linų ar kanapių aukojimui. Milda - meilės deivė. Prašoma meilės. Aukojama duonos ir nuliejama alaus, midaus ar giros. Gražulė – grožio deivė. Jai aukojama įvairūs vainikai.

Austėja - bičių ir šeimos globėja. Aukoja nuotaka, ištėkšdama midaus šlakelį per vestuves prieš pirmąjį savo šokį, taip linkėdama sau gausios ir darnios šeimos. Nuotakos, jaunamartės aukoja - pila midaus į aukurą.

Pagerbiama valgių dievas Kurkas, Churkas. Jam nuliejama pieno, medaus, grūdų (javų pėdai). Palinkima gausinti derlių ir kad būtų valgio.

Aukojimai šeimoms

Šeimynos dievaičiai saugoję namus ir juose gyvenančius asmenis. Jo žinioje buvo šeimyna. Jam mušdavo įvairių spalvų gaidžius ir vištas, aukas mesdavo į kūrenamą krosnį ir netraukdavo iš ten tol, kol sudegdavo, kad šeimyna laikytųsi. Aukojama gaidžių ir vištų plunksnos. Ligyčius – tai vienybės, gerų tarpusavio santykių dievas. Žmonių santykius globojantis dievas Ligyčius. Derintojas – duodantis taiką. Susipykę turi kreiptis į šiuos dievus. Aukojama duonos Ligyčiui ir Derintojui.

Skalsa – tai lietuvių gausybės rago cornu copiae deivė. Aukojama duonos ir į vieną vietą suneštų meldų. Ritualai dedant duonos kepalėlius ir vandens suneštus meldus į aruodą, simboliškai perteikė deivei Skalsai skirtus aukojimus. Skalsa – deivė, kurios buvo prašoma laimės ir gausėjimo: turto, gyvulių, paukščių, vaikų, gero derliaus, sėjos, gerovės namams, ūkiui, sodams, kad deivė visa tai skalsintų. Iškeptus mažus duonos kepalėlius dėti į tas vietas, kur norima ką skalsinti: į lovą – vaikų, į aruodą – grūdų ir pan. Po tris. Sakoma: kaip šitie kepalai pilni minkštumo, taip aruodai bus pilni rugių ir grūdų. Kaip kepalai pilni minkštimo, taip bus vaikų. Tris meldus duodama vaikų neturinčiai moteriai, sakant: „Kaip vandens visuomet pilna, taip tegul būna pilnas pilvas“; „kaip vanduo meldus suneša, taip Dievas tegu savo malones iš visų pusių siunčia“.

Reikia meldų. Gal kas galės atnešti kelis?

Norinčios vaikų atsiveža vaikų vaškines statulėles. Jos aukojamos prašant vaikų. Galima aukoti vilnas, linus, kanapes, audeklus, nulieti gėrimo.

Matergabijai (Matergabiae) aukojamas kepalėlis, vadinamas Taswirzis, kuris pirmiausia išimamas iš duonkubilio ir, pirštu pažymėtas, šaunamas į krosnį. Matergabijai skirta apeiga reikštų duonos aukojimą, prašant vaikų. Matergabija – pirmojo duonos kepalo deivė, skatinanti vyro ir moters galias.

Jei nėra meilės – nebus sveikatos. Norintys pasveikti eina atlikti Taswirzio ritualą. Jei meilė užvaldžiusi žmogų, mokės nugalėti sunkumus.

Apeiginio laužo užkūrimas ir apeiginės duonos kepimas ir valgymas.

Svarbiausia turėti plonų sausų šakelių, pagaliukų. Gerai būtų ąžuolinių. Reikia pūzrų ir kempinės, kad gerai degtų ant aukuro. Vaidilė su vaidila užkuria apeiginį laužą.

Vaidilės paruošia duonos kepalėlius. Poros, norinčios meilės, seneliai, norintys savo vaikams meilės, visi, norintys sau meilės, mėto vienas kitam per apeiginę ugnį paplotėlius kol iškepa.

Žemininkui aukojama visi valgiai. Sakoma: Čia tau, Žemininke, dieve mūsų. Teikis priimti aukas, o tuos patiekalus maloningai valgyk. Ir taip sakoma valgant kiekvieną patiekalą. Žemėpatis– sodybos dievas. Ginantis ir sergstintis sodybą. Aukojama obuoliai, vaisiai, daržovės.

Aukojama Bubilui. Tai vaisingumo ir linksmybių dievybė. Žynys prieš aukurą sudaužo pilną medaus kaušą.

Atsivežę savo duonos pristato ją, vaišina.

Apeiginis alaus-midaus–vyno ragavimas. Vyriškumo išbandymai.

Atsivežę savo surauginto alaus, pagaminto vyno, midaus mylėtojai duoda ragauti svečiams. Aukojama alaus, midaus, vyno Rugučiui, Kurkui.

Žemynėliaujama: Maloningasis dieve. Tu davei mums šias dovanas. Laimink jas iš savo geranoriškumo. Leisk man daugiau iš tavo palaimos patirti.

Rugučio garbinimas. Aukojama raugo. Rugutis, Raugupatis – raugo dvasia. Jis įkvepia, duoda gyvybę užrauktai duonai. Minkant ruginę duoną simboliškai „užraugiami“ vaikai. Puotų ir linksmybių dievybė. Per rudens lygiadienį, rugsėjo 21 d. Alutinio (Ragautuvių) šventės metu alaus nupilama, pašlakstomi keturi namo kampai, puta užtėškiama ant langų ir durų. Taip uždaromos durys blogiui patekti į namus. Duokubilis, alaus kaušelis – simboliniai daiktai, atributika. Aludariai galėtų dovanoti, parduoti. Būtų gerai, kad kas pridarytų alaus kaušelių ir mažų, nedidelių duonkubilų.

Rugutis, Raugupatis – raugo dvasia. Duokubilis, alaus kaušelis – simboliai daiktai, atributika, simboliai. Aludariai galėtų dovanoti, parduoti. Būtų gerai, kad kas pridarytų alaus kaušelių ir mažų, nedidelių duonkubilų.

Piziaus ir Gondu pagerbimas. Lauminėjimas.

Susižiedavę ar norintys prisiekti vienas kitam merginos ir vaikinai aukoja meilės deivės Mildos sūnums Piziui ir Gondu. Merginos aukoja Gondu, vaikinai – Piziui.

Pizius – nuotakos „perdavimo“ jaunikiui dievas, atsakingas už seksualinius santykius.

Rekonstruojant dievui skirtas apeigas, vestuvėse būtų garbinama ir aukojama Piziui ir Gondu, vedant jaunuosius į klėtį gulti. Gondu – tai merginų viliojimo ir lytinės meilės dievas. Pizius – jaunimo, jaunuomenės dievas. Apie Pizių (Pizio) J. Lasickis rašė, kad „Piziui (Pizio) aukoja jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį“. Teodoras Narbutas rašė: Kaunius, meilės dievaitis, deivės Mildos sūnus, lietuvių Kupidonas. Kitaip vadinamas Pizius. Kaunis sparnuotas nykštukas, kuris kerėtojo pasiųstas užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdavęs mirtinais meilės nuodais. Narbutas rašė, jog ir Kauno miestas pavadinimą gavo veikiau nuo dievaičio Kaunio, o ne nuo kunigaikščio Kuno, Palemono sūnaus. Jonas Basanavičius teigė, kad „šeimos patalo globėju moterims buvo Gondus, vyrams jauniems – Pizius“. Juzefas Ignacas Kraševskis teigė, kad „Mildos sūnus neūžauga Pizius (Pizio), kaip graikų Kupidonas ir indų Kama.

Lauminėjimas. Norintys palaiminimo įsimylėjėliai gali susižieduoti ugnies deivės akivaizdoje. Ritualo metu reikia turėti žiedus, vainikus iš ąžuolo - vyrui ir žolynų (kokių nori) moteriai ar merginai. Po žiedų apsimainymo prisiekia vienas kitam. Susižieduoti gali ir vedę, kurie nori gauti ugnies ir kitų dievų palaimos ir ir ilgo sėkmingo gyvenimo kartu.

Palaiminimas

Išpažinties, atsivėrimo pasisakymai vaidilei. Krivis ar žynys palaimina – patampo už plaukų. Sakralinio alaus, midaus užgėrimas po palaiminimo. Palaimintasis užtvirtinimui užgeria sakralinio alaus, midaus.

Apeiginės sriubos virimas ir valgymas.

Verdama apeiginė sriuba ant laužo. Sriuba skirta meilei. Sakomi linkėjimai, prašoma, maldaujama meilės. Sriuba srėbiama nuliejant meilės deivei Mildai ir dėkojant jai už meilę. Žolininkė moko naudotis žolynais. Norintys buriasi ar bus laiminga pora. Buriasi ar seksis gyventi kartu. Siūloma burtis iš žolynų. Atsivežti arba prisirinkti miške, pievoje, lauke žolynus.

Maldos mėnuliui: Mėnuo mėnuo mėnulaiti, šviesus dangaus karalaiti. Tau pilnatvę, man sveikatą. Mėnulio prašoma grožio, sveikatos.

lygiadien5.jpg: 960x720, 31k (2017 kovo 20 d., 01:46)

įrašų archyvai: 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017


2017 kovo 20 d., 01:50
© Sargelių bendruomenės centras, info@sargeliai.org